Amžinojo pasienio vachmistras Fricas © Juozas Petkevičius

Smalininkai, smala, laivai, prekės, muitinė, kontrabanda… Atviros „Deutsches Haus“ ir „Russisches Haus“ restoranų durys… Su fortepijono garsais persipinę sodrūs vyrų balsai ir koketiškas moterų juokas… Čia pasaulis visai kitoks. Koks? Sraigiukas tuoj tuoj pasibels į muitinės vachmistro kabineto duris ir tarp tirštų cigaro dūmų bandys surasti savo pašnekovo akis…

Veiklos pradžios istorija ilga, tačiau būtent tokios istorijos pačios įdomiausios ir jas papasakoti neabejotinai verta…

– 2010 m. pradėjus dirbti Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centre „iš lempos nukrito“ idėja, kad galime dirbti turizmo srityje. Berods tais pačiais metais Jurbarko turizmo informacijos centro direktorei Vidmantai Marcinkevičienei užsiminiau, kad norime bendradarbiauti. Tai tebuvo padrikos idėjos (klasė, pasienis), kurios tiek direktorei, tiek man pačiam neatrodė pakankamai realios.

2013 metais Lietuvos kultūros ministerijos finansuoto projekto lėšomis buvo suprojektuota ir pastatyta pasieniečio būdelė, pasiūtos uniformos, iš medžio išdrožti šautuvai ir taip pradėta tarnystė „Amžinajame pasienyje“.

2014–2015 metais kartu su Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centro komanda parengėme projektą „Knygnešių žaidimas“. Projektas buvo finansuotas Jurbarko vietos veiklos grupės „Nemunas“ lėšomis. Gavus finansavimą įsigijome daugiau uniformų ir šautuvų bei susikalėme suolus Mažosios Lietuvos klasei. Buvo suplanuotas / sukurtas „Knygnešių“ žaidimas. Žaidimas neprigijo, tačiau jam parengta klasė surado savo vietą po saule.

„iš lempos nukrito“ idėja, kad galime dirbti turizmo srityje.

Tais pačiais metais į savo pirmąją kelionę pradėjo ruoštis Nacionalinė ekspedicija. Supratome, kad tai puiki galimybė ir ją išnaudoti būtinai turime. Pasiūlėme ekspedicijos „sulaikymo“ / „sustabdymo“ scenarijų: pagrindine koordinatore tapo tuo metu kultūros centre dar tik pradėjusi dirbti Gina Meškauskienė (ji padėjo ir rengiant „Knygnešių“ žaidimą). Parašiau scenarijaus planą, kuris bendromis jėgomis buvo pritaikytas sulaikyti „reikšmingus pažeidėjus“: Edmundą Jakilaitį, Gabrielių Liaudanską (Svarą), Zitą Kelmickaitę, Alfredą Bumblauską, Selemoną Paltanavičių, Benediktą Vanagą. Užduočiai įgyvendinti apginklavome ir aprėdėme vietinius savanorius. O „operacijai“ pavykus sulaukėme ir susidomėjimo, pradėta prašyti vesti ekskursijas.

Nacionalinės ekspedicijos sulaikymas Smalininkų muitinėje © Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro archyvas

Tokiu būdu, atsiradus poreikiui, susiformavo ir komanda. Prie manęs ir Ginos prisijungė Akvilė Bialaglovytė, Andrius Šašys, Mantas Micavičius ir kiti. Dar vėliau pasivadinome studija „Diskutuotina“, o programos oficialiu pavadinimu tapo „Smalininkai – amžinasis pasienis“.

Taigi… Pasienis – amžinas, o gyvenimas čia teka Nemunu… Keičiasi žmonės, pareigūnai, „ordnungai“, atsiranda naujos istorijos, pasakojančios apie unikalią krašto dailininkę miniatiūrininkę Lidiją Meškaitytę, pasienio karcerį, vaiduoklių pilną palėpę…

Amžinojo pasienio nuolat kintanti komanda, išlieka tik nenuilstantis vachmistras Fricas © Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro archyvas

Šiai veiklai tarsi buvo lemta vystytis?

– Negaliu atsakyti, kaip viskas prasidėjo, bet, kiek prisimenu, kažkas „iš aukščiau“ pasakė: vilkis, vaike, uniformą, suteikiu tau vachmistro vardą ir krikštiju tave Fricu. Imk šautuvą, guminę lazdą, antspaudą ir eik į pasienį duonos uždirbti… Taip ir prasidėjo… Kaip sakoma, nuo likimo ir vachmistro lazdos nepabėgsi…

Asmeninės vertybės šiame kontekste vaidina ne paskutinį vaidmenį?

– Visada ir kartoju garsiai, ir galvoju tyliai, kad ir kas atsitiktų: viskas bus gerai… Net tuo atveju, jei… moterys ekskursijos pradžioje nesišypso…

Veikloje svarbiausia

– Manau, kad visos priemonės yra tinkamos siekiant pasėti nors mažą Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros kruopelytę į kiekvieno širdį.

Veikla daugiausia skirta?

– Mes, pasieniečiai, esam labai mėgstami studenčių iš Trečiojo amžiaus universitetų… Būsiu atviras – mums tikrai labiau priimtina sulaikyti ir aptikrinti damas. Mokytojai Frau Martai visi vaikai vienodai blogi…

Griežtoji Frau Marta © Sraigūnas Lėtūnas

O jeigu rimtai, tai prisitaikome prie žmonių… Programos „Amžinasis pasienis“ ir „Didelis pasaulis mažame akvarelės taškelyje. Miniatiūros meistrė Lidija Meškaitytė ir Mažoji Lietuva“ skirtos organizuotoms grupėms, užsakant jas iš anksto. Bet, užsukę į kultūros centrą Smalininkuose, Nemuno g. 30, daug ką gali sužinoti ir pavieniai keliautojai (2021 m. vasarą atsiprašysime dėl laikinų nepatogumų, nes bus vykdomi dalies pastato remonto darbai).

Lidijai Meškaitytei atminti © Sraigūnas Lėtūnas

Laikas, skirtas pajusti vietovės išskirtinumui?

– Neplanuojame laiko. Jis kiekvienam individualus. Kartais užtenka tik pasieniečio lazdos, kartais griežto mokytojos žodžio, kartais paprasto pasakojimo… Nužvelgi žmogų, jo daiktus ir žinai…

Smagiausias nutikimas?

– Nuotykių čia būna visokių… Kartais sustabdome ne tą transporto priemonę… O kartą sulaikymo metu su vachmistru Dočiu (Andriumi) įlipome į autobusą, pilną studenčių iš Trečiojo amžiaus universiteto. Į jį taip pat norėjo įlipti ir burmistro žmona madmuazelė La Kler (kolegė Gina). Pastarajai viena moteris griežtai tarė: „Tu tai jau čia nelįsk…

Vachmistras Dočys ir vachmistras Fricas © Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro archyvas

– Jūsų vizitinė kortelė?

Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras
Nemuno g. 30, Smalininkai, Jurbarko r. 74224
Tel. 8 607 95 971
El. p. arvydas.griskus@gmail.com
www.mazosioslietuvoskc.eu