Subtilu. Trapu. Ažūriška. Papuošalai, nėriniai ir plonyčiai atvirukai. Tyli istorija ir gilus žvilgsnis į praeitį, į kiekvieną jos detalę. Sraigiukas žvelgia į baltus it porcelianas dviejų seserų – Linos ir Rūtos veidus ir negali patikėti, kad tai – ne sapnas. Merginų žvilgsniai, judesiai, balsų tembrai, šukuosenos, apdarai – viskas tarsi iš XIX a. Iš kažkur išnyra svajingų akių ilgaplaukis vaikinas. Tai – Kristijonas. Žiūrint į jį vėl nežinai, iš kurio kūrinio jis tarsi nužengęs – Stanislovo Moravskio memuarų ar Adomo Mickevičiaus poemų. Ne, tai nėra miražas. Tai – didelė likimo dovana sutikti žmones, kurie alsuote alsuoja pražuvusios aristokratijos elegancija ir dalinasi savo sukauptomis žiniomis su visais, kam nors kiek įdomi praėjusių laikų estetika, tradicijos, šventės ir kasdienybė..
– Lina, gal galite papasakoti šiek tiek plačiau apie save ir savo seserį Rūtą? Kokie yra Jūsų išsilavinimai, specialybės?
Abi esame filologės. Aš esu baigusi anglų, o Rūta – lietuvių kalbos filologijos specialybes. Ir tėvai, beje, taip pat yra baigę lietuvių filologiją. Po aukštųjų mokslų aš penkiolika metų dirbau statybos ir apdailos medžiagų versle, o prieš septynerius metus, kartu su seserimi, pradėjome bendrą veiklą. Šiandien tai yra mano pagrindinis darbas, pragyvenimo šaltinis. Kuriu papuošalus, su seserimi dalyvaujame mugėse, kartu tyrinėjame mus dominančių sričių – nėrinių, juvelyrikos, kulinarijos istoriją, rengiame renginius, edukacijas. Rūta dirba pagal savo specialybę, ji yra lietuvių kalbos redaktorė, tad mūsų veiklos jai tarsi atgaiva ir įkvėpimas. Būna momentų, kada dėl jos įtempto darbo grafiko esame privestos „pristabdyti arklius“, nes viską suspėti būtų tiesiog neįmanoma. Tačiau dažniausiai darbą ir mūsų veiklas pavyksta kažkaip suderinti.
– Kodėl jus abi taip patraukė XIX a. gyvenimo būdas, laisvalaikio formos? Gal čia yra kokie lemtingi atsitiktinumai ar magija, nukreipusi jus šia linkme?
Papuošalus iš šeivutės nėrinių pradėjau kurti kaip tik tuo metu, kai susidomėjome ir XIX a. kultūra, istorija. Tiesiog mūsų Visatoje įvyko tobula sinchronizacija. Viskas labai stichiškai ir organiškai susiėjo į vieną. Pajutau, kad noriu kurti tokius papuošalus, kokių ilgėjausi, kokių neradau parduotuvėse, todėl visai nemėgau puoštis. Nuo vaikystės mėgome dėvėti ilgus sijonus, traukė senieji laikai, tad XIX a. estetika labai atliepė mūsų poreikius. Visada buvome truputį kitokios, „keistuolės“, lyg gimusios ne tame laike. Gal iš tiesų iš praėjusių gyvenimų atsinešėme kažkokią atmintį? (Šypsosi)
– Kada oficialiai pradėjote savo veiklą ir ką reiškia tas paslaptingas žodis „Filigrania“?
Oficialiai veiklą pradėjome 2015 metais, spalio 5 d. Tiesa, prieš tai dar porą metų kūrėme papuošalų rinkinius, ruošėme interneto svetainę, rašėme jai straipsnius ir pan. Kažkaip buvome užtikrintos (galbūt tam tikra prasme naivios), kad to kažkam prireiks ir bus įdomu (šypsosi). Šeivute nerti pradėjau dar seniau, bus jau daugiau kaip prieš dešimtį metų.
O žodis „Filigrania“ yra sugalvotas mano pačios, jis vieną gražią dieną „nukrito tiesiai ant galvos“. Tiesiog tą dieną paėmiau į rankas žodyną, pamačiau, kad šio žodžio etimologijos išaiškinimas mums, mūsų veiklai tiesiog tobulai tinka. Lotyniškai žodis „fillum“ reiškia siūlą arba giją, o „granum“ – granulę, t. y. mažą ir apvalų elementą. Šių žodžių junginys buvo sukurtas senovinei darbo su metalu technikai apibūdinti – filigranui. Tačiau mano atveju nėriniai – irgi tam tikras tekstilinis filigrano atitikmuo, juolab kad siūlas yra šio pavadinimo šaknyje. Mano papuošalams tinka ir žodis „filigraniškas“ – smulkus ir preciziškas, kaip tik tokie ir yra šeivutės nėriniai, ypač atliekami iš plonų siūlų.
– Ar šiuo metu tai yra Jūsų pagrindinė veikla ir kas atvedė iki tokio pasirinkimo?
Prie šio pasirinkimo atvedė, matyt, širdis ir vidinis poreikis. Kaip jau minėjau, prieš tai dirbau versle (greitam, negailestingam, kur viskas – tik skaičiai, pasiekti rezultatai, kur žmogus – tik statistinis duomuo). Ir kuo toliau, tuo labiau jaučiau, kad esu ne savo vietoje, dirbu ne savo darbą, kad nusikalstu savo prigimčiai, „terioju“ savo prigimtinius talentus… Pagaliau nevykdau savo sielos misijos, nors apie ją tuomet dar mažai tegalvojau.
Vieną dieną spontaniškai „dėjau“ pareiškimą ant stalo. Tiesa, sprendimas brendo ne vienus metus. Buvo planų dar padirbėti ir kokį „dvarą pastatyti“ – senovė ir lėtasis gyvenimo būdas visuomet traukė. Bet neišlaukiau. Gal ir gerai. Dvaras pats ateina pas mus, tik ne tada, o dabar. Šiuo metu kaip tik remontuojame seną malūną netoli Vilniaus, kur ir gyvensime. Na, dvaro ten nebus, bet erdvė mūsų renginiams, galimybė patiems patirti tą tikrąjį, nuolatinį lėtąjį gyvenimo būdą – tai tikrai bus!
Tuomet, išėjusi iš darbo, nežinojau, ką veiksiu, kuo užsiimsiu. Nusprendžiau pabandyti rankdarbius, nes jie visada buvo mano didelio džiaugsmo šaltinis. O kas teikia džiaugsmą tau pačiam, tikėtina, bus įdomu ir kitiems. Taigi šiandien papuošalų kūrimas, renginių kūrimas, apskritai viskas, ką veikia „Filigrania“, yra mano pagrindinė veikla. Tikiuosi, kad tokia ji liks ir ateityje. Sako, kad žmogus, kartą paragavęs laisvės, į ofisą jau nebegrįš (šypsosi).
– Rankdarbiai? Atrodytų, kam šiais laikais jie įdomūs, kada parduotuvės tarsi užverstos pigiais masiniais produktais. Tai užsiėmimas, kuris „suvalgo“ daugybę laiko. Vartotojiškame pasaulyje laikas – pinigai. O Jūs švaistote jį kruopštiems, lėtiems rankų darbo dirbiniams. Kaip randate auditoriją, kuriai įdomi „Filigrania“ veikla?
Pasirodo, yra ta auditorija, yra žmonių, kuriems svarbu, iš kokių medžiagų, su kokia energija daiktas padarytas, kiek laiko, taigi tos pačios energijos, jame įdėta. Yra žmonių, tai jaučiančių ir vertinančių. Dar, turbūt, svarbu ir tai, kad sutaptų estetikos pojūtis – jei moteris linkusi į minimalistinius, modernius ar masyvius, tarsi provokuojančius, ryškius papuošalus, vargu ar ji rinksis „Filigranią“. Mūsų moterys panašios į mus – natūralu, kad pritrauki tai, ką spinduliuoji. Manau, kad savo veikla mes pataikome į tam tikrą naują bangą – lėtojo turizmo, lėtojo gyvenimo. Tai tarsi ilgesys tikrų, natūralių dalykų. Turbūt jau ne vienas, pavargęs nuo modernaus pasaulio „gėrių“, ieško atgaivos tame lėtumo tikrume. O kaip randame tą auditoriją? Tikriausiai nelabai ir ieškome. Greičiau auditorija susiranda mus, ateina tie, kuriems mes esame priimtini.
– Į Jūsų rengiamus vakarus ateina ir jaunimas. Kaip ši skaitmeninė karta reaguoja į rankdarbių, o ne 3D spausdintuvų pasaulį?
Turbūt neateina tie, kuriems suprantamas tik 3D spausdintuvų pasaulis (šypsosi). Daug priklauso nuo tėvų, juk būtent tėvai daugiausia formuoja savo vaikų vertybinę sistemą, estetiką. Tenka sutikti nuostabių šeimų, nuostabių vaikų, nesugadintų skaitmenizacijos amžiaus. Dirbtuvėles teko organizuoti ne tik tikslinei auditorijai, bet ir mokiniams. Keista, bet žmogus, matyt, yra tokia būtybė, kurios viduje glūdi, tegul ir labai giliai, kažkoks prigimtinis grožio pajautimas, poreikis… Buvo smagu girdėti, kada vienas paauglys vaikinukas, darydamas XIX a. stiliaus atviruką, stropiai klijuodamas gėlytes, angeliukus ir blizgančius Drezdeno kartonažo elementus, pats su savimi kalbėjosi: „Darau čia kaip „durnas“, bet… gražu“ (šypsosi).
– Ar gyvenimas didmiestyje nesukuria priešpriešos Jūsų gyvenimo būdui, užsiėmimui? O galbūt atveria duris platesnėms galimybėms?
Sukuria, ir dar kaip! Tiesą sakant, esame nuo galvos iki pirštų galiukų kaimo vaikai. Nepaprastai džiaugiamės, kad mūsų kartai dar teko patirti tą kitokį, tarsi tikresnį gyvenimą – vaikystę kaime, ne ant betoninio šaligatvio. Nuostabu, kad skaitant XIX a. – XX a. pradžios memuarus, kad ir fotografo Jano Bulhako, su tokia jėga grįžta taip tiksliai juose aprašyti tavo paties vaikystės prisiminimai: rudenėjančio sodo vaizdinys, ant žemės prikritusių obuolių kvapas… Net ir obuolių rūšys tos pačios: antaniniai, alyviniai, pepinai… Taip gerai atpažįstamas šieno kutenimas ir visą kūną apimantis peršulys, šokinėjant nuo aukštų kupetų kluone… Turbūt poreikis kompensuoti tą tuštumą, kurią jautėme gyvendamos mieste, paskatino jau nuo pat vaikystės susikurti alternatyvų žaidimų pasaulį, į kurį galėjai nugrimzti tarsi į pasaką. Dabar tas pasaulis skleidžiasi, auga, regis, pradedame dalele jo dalytis ir su kitais. O ir tikras židinys namie jau tampa ne tik daugybę kartų žaista, išjausta svajone.
– Kokios yra svarbiausios Jūsų asmeninės vertybės?
Laikui bėgant vertybės keičiasi, transformuojasi. Dabar apskritai labai įdomus laikas, kupinas iššūkių, dvasinių ieškojimų ir atradimų. Mūsų vertybės? Sunku taip trumpai nusakyti. Gal – žmoniškumas? Tikrumas, šiluma, nuoširdumas. Empatija. Visi esame viena visuma, juk jei bus gera greta esančiajam – bus gera ir tau bei atvirkščiai. Šviesai, būtent šviesai tarnaujantis grožis – viena esminių mūsų nuostatų, kalbant apie meną ir kūrybą. Manau, kad atėjau į šį pasaulį kaip kūrėja, o manoji paskirtis – sudvasinti materiją, ją pakylėti. Sujungti tuos „materialųjį“ ir „nematerialųjį“ pradus, nors priešprieša tarp jų, žinoma, sąlyginė. Dar apie vertybes – daryti taip, kaip šiuo metu gali geriausiai, be pasitaupymo, maksimaliai atiduoti. Tai tarsi dosnumas, lūkesčių viršijimas ne tam, kad gauti atgal. Tai įvyksta savaime. Manau, kad dalytis šviesa – mūsų visų tikroji paskirtis. Ir dar – kuklumas. Kada galvoju apie tikrai didelius žmones, visada prisimenu Justiną Marcinkevičių.
– Kas svarbiausia Jūsų veikloje?
Dabar vis svarbesniu tampa poreikis susigrąžinti protėvių, praėjusių laikų prarastas tradicijas, žinojimą, nes jis ir šiandien mums gali teikti stiprybės, gyvasties. „Tauta, kuri nežino savo praeities, neturi ateities“. Tai lyg kredo ne tik mūsų „Filigrania“ veiklai, bet ir mūsų šeimos teatrui „Arbatvakariai“, visai mūsų filosofijai. Tai ir rankdarbiai, ir mūsų kraštą kūrusios asmenybės, tradicijos, papročiai, ezoterinės mūsų tautos, žmonijos žinios… Taip pat labai svarbus patyriminis aspektas – kurdami meninę ar alternatyvią realybę, siekiame, kad į ją galėtume įžengti, tiesiogiai visa tai patirti ir mes, ir mūsų renginių, spektaklių svečiai.
– Į kokią auditoriją orientuojate savo veiklą?
Orientuojamės į publiką, kuri neabejinga mūsų krašto istorijai. „Mūsų žmonės“ – tai tie, kurie paprastai jaučiasi šiek tiek „gimę ne tuo laiku“ (šypsosi). Jiems gražu ir brangu viskas, kas yra susiję su mūsų tautos, kultūros praeitimi. Šie žmonės yra neabejingi seniems, savas istorijas pasakojantiems daiktams, jiems artima praėjusių amžių, ypač XIX a., estetika, jie žino, kad iš praeities galima daug pasisemti, sužinoti, praturtėti.
– Kalbate apie žmones, kuriems svarbi praeitis. O jeigu pabandytume nupiešti šios auditorijos portretą, koks būtų amžiaus vidurkis, socialinė padėtis, o galbūt net profesija?
Smagu, kad mūsų publika tikrai pakankamai jauna. Amžiaus vidurkį galima būtų apibrėžti tarp 25–50 metų, daugiausia moterys. Paprastai tai išsilavinusi publika, kuri yra veikli, smalsi, daug žinanti, reikli, bet geranoriška. Labai šilti žmonės. Dažnai tarp mūsų užsimezga šilta, ilgametė draugystė. Profesijos įvairios, daugiau humanitarinės krypties, bet įdomu, kad ir „Arbatvakarių“ spektaklius ir mūsų „Filigrania“ renginius tikrai mėgsta gydytojai – turbūt šios specialybės žmonės jaučia didelį poreikį atsipalaiduoti, pakeisti aplinką, savotiškai ištirpdyti darbinę įtampą. Mamos dažnai atsiveda ir dukras – mažyles, paaugles ar merginas. Ateina ir kartu su šeimomis. Gera, kad galime prisidėti prie vertybių, estetikos formavimo, nes šiais laikais – tai tikras iššūkis.
– Koks optimaliausias laikas turėtų būti praleistas pas Jus, kad atvykusieji tikrai pajustų vietovės išskirtinumą?
Stengiamės, kad iš mūsų renginių žmonės neskubėtų išeiti – paprastai taip ir būna. Tam ir skirtas šis laikas – išjausti, patirti, įsigilinti, apmąstyti. Būna, kad prasidėjus renginiui šeštą valandą, paskutinieji išeina dešimtą ar pusę vienuoliktos. Mūsų renginių pabaigoje beveik visada rengiame dirbtuvėles – žmonės turi laiko pasigaminti išskirtinį daiktą, suvenyrą iš ypatingų medžiagų pagal senąsias XIX a. ar XX a. pradžios technologijas, estetikos principus. Tai šviečiamoji, o kartu ir kūrybinė veikla – viskas paliekama svečiui, mes suteikiame tik medžiagas, apmokome technologijos. Nemėgstame jau išvaikščiotų kelių. Tai, ką kuriame, stengiamės pačios ištyrinėti, suprasti, patirti, pagaminti. Stengiamės parinkti temas, kurios uždegtų mus, tačiau būtų naujos, negirdėtos, tiksliau – jau pamirštos. O paskui siekiame tą kūrybos džiaugsmą padovanoti ir kitiems.
– Pasidalinkite smagiausiu nutikimu, susijusiu su Jūsų veikla.
Smagiausi nutikimai turbūt susiję su istorine kulinarija. Kažkodėl ją visuomet lydi juokas, gera nuotaika ir įkvėpimas. Savo renginių metu stengiamės lankytojus nustebinti, pradžiuginti autentiškais, mūsų krašte gerai žinotais, o dabar jau pamirštais saldėsiais, egzotiškais desertais, pavyzdžiui, forminiais meduoliais, senovinėse formose keptais vafliais, mūsų pačių gamintais marcipanais..
Dar vienas tokių patiekalų – blanc mange, migdoliniai drebučiai, kurie dažniausiai būdavo patiekiami dvaruose Kūčių vakarienės metu. Pirmasis dar prieš daugelį metų mūsų pačių gamintas blanc mange buvo labai ryškaus „skudurėlio skonio“, kurį jis, kaip vėliau paaiškėjo, įgavo nuo skalbimo milteliais prakvipusio rankšluostėlio, per kurį buvo perkošta grūstų migdolų masė. Negana to, legendinis „skudurėlio skonio“ blanc mange buvo tiesiog siurbte prisisiurbęs prie formos ir niekaip nesileido iškratomas. Nepadėjo nei formos mirkymas karštame vandenyje, nei peilis. Mes tada dar nežinojome tam tikrų gudrybių. Galiausiai šis produktas, beviltiškai sukritęs, išsilydęs ir dar persmelktas skalbimo miltelių aromato, buvo garbingai patiektas ant stalo. Bet ir dabar, po daugelio metų praktikos, gerai „atkalus“ ranką, blanc mange ne visada pavyksta gražiai iškrėsti iš formos, taigi tuomet per renginius tenka reikalą „apvaidinti“. Pavyzdžiui, pompastiškai nukėlus puošniai raižytą indo dangtį, skubiai vėl slėpti sukritusią baltą masę po dangčiu, dvaro šeimininkei rūsčiai šaukiant: „Kokia gėda! Išneškite greičiau! Virėjau! Tuoj pat pakvieskite man vyriausiąjį virėją!“
– Jūsų vizitinė kortelė?
„Filigrania“
Tel. 8 612 66 815
El. p. info@filigrania.lt
www.filigrania.lt
FB puslapis Filigrania
FB puslapis Arbatvakariai