Nežinia kur ir kada tiksliai atrasta ir į mūsų gyvenimus atėjo kasdienė druska. Tačiau Aušra ir Tauras druskos kristalą brangina tarsi krištolinį. Jie sako, kad būtent druska yra juos sujungusi Meilė. Sėdėdami druskos soste, ant Ratnyčios upės kranto, jiedu seka pasaką. Tai pasaka apie druskenius, sūručius, nukritusį meteoritą ir ištryškusius šaltinius. Sraigiukas žino, kad kaip nė vienas patiekalas nebus gardus be druskos, taip ir tikrieji Druskininkai neatsiskleis neužsukus į kūrybos namus „Druskos studija“. Čia jau prie kiemo vartelių lauks besišypsanti pora – Aušra ir Tauras, kurie pakvies užsukti į jų namus, praverti duris ir… atverti duris į save….
– Daugelis mūsų esame girdėję apie druskos kontrabandą, pažįstame druską kaip konservantą, esame susipažinę su druskos poveikiu mūsų organizmui, net keliuose barstoma druska padeda išvengti nelaimių. Tačiau pas jus druska tampa kūrybine išraiška. Kodėl druska?
– Druska yra puiki medžiaga, padedanti išlaisvinti kiekvieno žmogaus kūrybiškumą. Žmonės jos nebijo, nes ją pažįsta. Tai ne akmuo, ne medis, ne metalas, kurių apdirbimui reikia specialių žinių, įgūdžių ir įrankių. Druska yra visada šalia mūsų. Atvykusiems pas mus tereikia nedidelio postūmio ir kasdienė druska staiga tampa tuo, kuo niekada nėra buvusi mūsų kasdienėje buityje.
– O kas buvo tuo kūrybiniu postūmiu jums patiems? Koks buvo jūsų kelias iki druskos?
– Į druską mus abu įmurkdė ne kas kitas kaip Meilė. Žarstyti druską keturiais delnais yra dangiškas malonumas. Juk ne šiaip sau bene viena seniausių ir geriausiai visiems žinomų patarlių yra apie žmogaus pažinimą per druską. Ar žinote, kaip atrodo tas druskos pūdas, padedantis pažinti žmogų, kiek laiko reikia tokiam kiekiui suvartoti? Mūsų studijoje tas druskos pūdas padėtas matomiausioje vietoje.
Kai atitekėjau į Sūrių versmių miestą, pas skulptorių, radau labai „gyvus“ namus. Čia nuolat atvykdavo labai daug įdomių žmonių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš tolimiausių šalių. Šie žmonės norėdavo susipažinti su vyro darbais – medžio skulptūromis, judančiais, važiuojančiais objektais. Vyro aistra – kurti, konstruoti keisčiausius mobilius objektus, gyventi tarsi skulptūroje, nes kas įprasta – tiesiog nuobodu. Ne kartą jis dalyvavo Druskininkuose rengiamose kūrybinėse laboratorijose „Druskos metamorfozės“. Tauro sukurta pirmoji skulptūra iš druskos „Pumpuras“ pamažu pradėjo auginti druskos sodo viziją. Tad pati kūrybos namų idėja gyva jau nuo 2004-ųjų.
– Tačiau vyro skulptūros taip ir būtų likusios tik skulptūromis. Aušra, koks yra Jūsų pačios indėlis į šios vizijos kūrimą?
– Druskinga idėja čia tiesiog pati tryško iš žemės gelmių. Lėtai perskaitykite žodį Druskininkai. Man patinka istorijos, patinka jas pasakoti kitiems. Bevartydama įvairius istorinius šaltinius radau, kad žmonės, kurie čia garino mineralinių šaltinių vandenį, t .y. gyveno, vertėsi iš druskos, – buvo vadinami druskininkais. Įdomu, tiesa? Kažkur vanduo kuria žmonėms gyvenimą, o mums gyvenimą kuria druska. Kur jos galima aptikti Druskininkuose, retas pasakys ir šiandien, būtent todėl ir kviečiame atvykti į mūsų kūrybos namus „Druskos studija“, kur žmonės gali pamatyti, kaip tą druską išgarindavo ir kokio skonio ji yra, ta unikali iš mūsų žemės gelmių trykštančių mineralinių šaltinių druska.
– Kiek laiko jau garinate druską ir kuriate iš jos kūrinius?
– Druska mums gyvenimą saldina jau nuo 2009 m. rudens. Kaip šiandieną atsimenu tą dieną, kai vyras išpylė ant stalo kilogramą druskos, šiek tiek miltų ir vandens. Šalia bėgiojo dukrelė, vos didesnė už stalą, tad ėmėm ir įspaudėm sūrioj masėj jos delniuką. Krosnyje antspaudas išdžiūvo ir tapo brangia šeimos relikvija, mūsų sūraus gyvenimo pradžia. Tik daug vėliau radau istorinių šaltinių, teigiančių, kad šiose apylinkėse jau nuo XIX a. pabaigos žmonės iš tokios masės gaminosi, kūrė kalėdines puošmenas…
– Kas jums svarbiausia Jūsų veikloje?
– Išjungti baimės mygtuką, laisva galva nuolatos eksperimentuoti, tikėti ir mylėti tai, ką darai, kuri ir kalbi. Druska mus abu gerokai apsėdusi – būtent per šį trapų mineralą stengiamės atskleisti kiekvieno mūsų svečio kūrybingumą.
– Ar tikrai visi atvykusieji atsiveria ir leidžiasi kūrybos labirintais? Gal yra kokios amžiaus ribos šiam procesui?
– Nuo kokio amžiaus kuriama? O kada pasibaigia kūryba? Neturime tam atsakymų, bet vadovaujamės šūkiu ,,Noriu kurti!“. Kurti tikrai gali visi, nes druska visus veikia labai skirtingai: vieni susikuria druskinę, žvakidę, suvenyrą, kiti – bendrą savo komandos darbą. Tačiau būna visai nenuspėjamų atvejų, kada čia pat kuriamos odės druskai ar ant žolės trypiama polka.
– Žmonės iš jūsų kūrybos namų išsiveža emociją, susikurtą darbelį, o kas lieka Jums?
– Bendravimas su žmonėmis yra ir iššūkis, ir dovana. Kiekvienas susitikimas praturtina tiek atvykusiuosius, tiek mus pačius. Todėl atminčiai ant sienos rašome patarles, mįsles. Šią sieną, išmargintą 48-ių pasaulio kalbų įrašais, labai branginame. „<…> Jūs pasakojate apie druską, tačiau dalinate patį gyvenimą. Gyvenimo džiaugsmą <…>“ – kaip manote, ar įmanoma nebranginti tokio atsiliepimo, tokio mūsų svečio įspūdžio?
– Kiek laiko reikia, kad žmogus suvoktų, kad jis taip pat gali kurti?
– Valanda prabėgs nematant – kol druską išsivirsime ir paragausime, kol sūrias skulptūras išglostysime ir savąją susikursime, arbatos prie druskos židinio išgersime, o jei dar žuvį druska užklosime ir karšton krosnin pašausime – pralėks ir visos trys, o gal net ir keturios valandos!
– Skirtingi žmonės, skirtingos šalys ir kultūros – turbūt esate sukaupę nemažą smagių nutikimų kolekciją?
– O, tie smagumai tai ištinka kasdien: kažkodėl visiems atrodo, kad tai, ką jie mato pas mus atvykę, yra iš druskos! Todėl jau nebestebina, kad, žiūrėk, jau kas nors ir tikrina liežuviu – sūru tai ar ne?! Negali šypsenos nulaikyti ir tuomet, kai netikėtai į kiemą užklysta turistai ir klausia – ar čia gyvena druskos karalienė? O ta karalienė tuo metu pievą šienauja, lapus grėbia ar laiptus šluoja.
Bet smagiausia turbūt prisiminti pirmąjį kartą. Prieš daugelį metų, kai ta mūsų kūrybinė druskinga idėja buvo visai nauja, o štai kieme – visas šimtas nenustygstančių kojų, rankų ir akių… Nors stengėmės laikytis užtikrintai, kojos vis tiek linko iš jaudulio. „Kaip jūs čia viską puikiai atidirbę!“ – edukacijos pabaigoje šypsojosi dvi mokytojos. O kad jų grupė buvo mums pirmas krikštas, su vyru neišsidavėm.
– Jūsų vizitinė kortelė?
Kūrybos namai „Druskos studija“
Smiltynų g. 9, Druskininkai 66227
Tel. 8 686 45 528
El. p. info@druskosstudija.lt
www.druskosstudija.lt
FB puslapis „Druskos studija“
IG puslapis „Druskos studija“