Kartą atvykus į Joniškėlį ir pasivaikščiojus jo takais su pasakoriumi Viktoru, šios vietovės niekas daugiau nebepainios su Joniškiu. Vargu ar galima atsekti ir suprasti, kuri Viktoro papasakota istorija yra pramanas, o kuri – tiesa. Žengi tarsi į gyvą paveikslą, kur skamba Joniškėlio krašto tarmė, matai ir girdi miestelio gyventojus – raudančias netikrų laidotuvių procesijos moterėles, atpūškuojančio paslaptingo traukinio garsus, prislopintus Mirties bataliono vyrų balsus, regi vėjyje plevenančias dviejų moterų rašytojų skaras, jauti gyslose stingstantį kraują, kai parke virš galvos prasklendžia gal pelėda, o gal Karpio mylimosios siela. Vaikštai po tikrą istoriją, kur kiekvienas kampas atgyja ir pasakoja tai, kas buvo ir ko nebėra. Eidamas paskui Viktorą supranti, kad papuolei į magišką pasaulį, kurį prakalbinti gali tik jis. Sraigiukas susikaupia ir leidžiasi į vieno aktoriaus teatro labirintus, kurio pagrindinis herojus – istorijų pasakotojas Viktoras. Tiesiog Viktoras iš Joniškėlio.
– Viktorai, esate istorijų pasakotojas. Gal atsimenate, kokia buvo pirmoji Jūsų papasakota istorija ir nuo ko viskas prasidėjo?
– Ta pradžių pradžia tikriausiai būtų kokioje šeštoje–septintoje klasėje. Namuose mėtėsi toks aplankas su spausdinimo mašinėle rašytu tekstu – 1946 ar 1947 metų Joniškėlio klebono parengta miestelio istorijos santrauka. Mano mama buvo istorijos mokytoja ir kaip tik tuomet ji manęs paprašė parengti pranešimą apie Joniškėlį. Tai ir buvo tas pirmasis kartas, kada pradėjau istoriją pasakoti. Vėliau viskas rutuliojosi savaime – visokie renginiai mokykloje, o aš su tomis pasakomis apie Joniškėlį. Taip natūraliai išėjo, kad tapau žmogumi, kuris pasakoja apie Joniškėlį.
– Ir taip mokyklos laikų hobis virto Viktoro identitetu? Mokykloje daugelis dalyvauja įvairiuose konkursuose, renginiuose, bet tai ir lieka tik tarp mokyklos sienų. Gal pamenate, kas tapo tuo postūmiu, kuris suformavo Joniškėlio Viktorą tokį, be kurio šiandien daugelis net negali įsivaizduoti Joniškėlio?
– Istorijos perteikimas toks, koks jis yra šiandien, turbūt susijęs su mūsų vyndariu Algiu Lungiu, kuris sugalvojo, kad žmonėms reikia ne tik vyno paragauti duoti, bet ir apie Joniškėlį kažką papasakoti. Aš vieną, antrą kartą papasakojau, o paskui jau pradėjau pasakoti, pasakoti, pasakoti ir taip be galo, be krašto. Pasakojimo formatas kažkaip pats susidėliojo – su visais atodūsiais, juokais, taškais, kableliais ir šauktukais. Pats nesu labai daug keliavęs, bet pasaulio esu šiek tiek matęs. Taip natūraliai susiformavo filosofija, supratimas, kad plytos ir molis Anglijoje, Prancūzijoje ir Australijoje yra toks pats molis ir plytos, o tų plytų dvasia yra žmonės, istorija. Taip ir gimė ta mano istorija.
Po tiek metų aš jau ir pats tikiu tuo, ką pasakoju. Skamba juokingai, tiesa? Bet iš tiesų nemaža dalis mano pasakojimo skamba kaip pasaka. Per tuos 25-erius pasakojimo metus buvo nemažai žmonių, kilusių iš mūsų krašto, kurie mano pasakojimą papildė savais intarpais, tokiais krisliukais, ir aš iš tiesų pats patikėjau tuo, ką pasakoju. Kaip pavyzdys – mūsų Joniškėlio Respublika. Šios istorijos pradžia buvo kokie 1976–1978 metai, kada Vilniaus universitetas surengė ekspediciją į Joniškėlį ir po jos išleido riboto tiražo knygelę, į kurią sudėjo visą ekspedicijos medžiagą. Žinoma, viskas toje knygelėje pateikiama per to meto tarybinę prizmę, bet joje jau užsimenama ir apie tą keistą joniškėliečių kovą, apie ypatingąjį traukinį. Man tai buvo be galo įdomu, nes tai, apie ką pasakoju, staiga peržengia pasakos formatą ir įgauna tikroviškumo kontūrus. O dabar tos tikrosios istorijos šaltinių rasti galima ir daugiau. Pasakos elementų mažėja, tikroviškumas ryškėja ir man dėl to labai smagu.
– Vietiniai žmonės žino, kad Viktoras yra tarsi multiinstrumentalistas. Kas ką suformavo, kas iš kurio etapo išsirutuliojo – Viktoras istorijų pasakotojas, Viktoras teatralas, Viktoras – Dėdės Juzės kūrėjas?
– Oho… (ilga pauzė ir Viktoro juokas). Pradėkim nuo pradžių. Iki kokios devintos klasės buvau tas, kuris nekenčia mokyklos. Mama mokytoja, iš pamokų nepabėgsi. Gauni blogą pažymį – dar neparėjęs namo jau žinai, kad bus „šakės“. Tai apie jokį pabėgimą iš mokyklos negali būti net kalbos, tačiau ne tai svarbiausia. Svarbiausia tai, kad iki dešimtos klasės aš buvau tuo vaiku, kuris, kaip dabar sakoma, patyrė smurtą ir patyčias mokykloje. Aš labai nenorėjau eiti į mokyklą, nes buvau pakankamai stipriai mušamas, bet to niekada nepasakiau tėvams. Buvau toks užguitas, tylus, viską slepiantis savy. Dešimtoje klasėje visi tie negeriečiai išeina į visokias „profkes“ ir mokykloje lieka mūsų kompanija. Va tada Stanislovaitis ir nutrūksta nuo grandinės – visokie nesibaigiantys renginiai, akcijos–atrakcijos, teatras ir visa kita.
Kalbant apie teatrą – kur aš bebūčiau, visad kažką vaidindavau. Pas mus čia buvo toks, Lietuvoje gal kiek mažai žinomas, režisierius Gintaras Kutkauskas. Be galo unikali asmenybė, žmogus, kuris po studijų buvo kviestas į visus didžiuosius Lietuvos teatrus, bet liko mažoje provincijoje ir ten su mažais žmogeliais darė didžius dalykus. Mes su tuo teatru esame apkeliavę gal ne visą Europą, bet tikrai nemažą jos dalį, atstovaudavome Lietuvai mėgėjų teatrų festivaliuose. Turėjome galimybę prisiliesti prie tikrojo teatro. Ir šiaip – mokykloje mano didžiausia gyvenimo svajonė buvo tapti aktoriumi, stoti į konservatoriją, bet… na, mama pasakė NE, iš to duonos nevalgysi, tai taip ir pasibaigė ta mano svajonė.
Pasakojimas ir teatras, arba tai, ką iš ten pasiėmiau, visad eina greta vienas kito. Būtų be galo nuobodu paprastai pasakoti žmonėms miestelio istoriją. Tą pasakojimą padariau pirmiausia įdomiu sau, kad nebūtų nuobodu. Čia viskas persipynę. Kad ir tas pats Dėdės Juzės personažas. Tai dar viena istorija, kuri neaišku kur mane nuves.
– Viktorai, o iš kur tas Dėdė Juzė? Kaip jis atsirado Jūsų gyvenime?
– Oi, čia dar viena istorija. Aš kokius dešimt metų apsimetinėjau istorijos mokytoju. Toks niekam tikęs buvau mokytojas, nes man daug labiau rūpėjo popamokinės veiklos, vaikai lyg ir mylėjo, bet prieš kokius septynerius metus mane pasikvietė vietinė redakcija, nes aš vis kur nors ką nors parašinėdavau. Mes pasėdėjom, pašnekėjom, išgėrėm kavos, prie kavos stipresnio gėrimo, o jie sako – norėtume, kad tu taptum redaktoriumi. Sakau – be problemų, pasijuokėme ir išsiskirstėme. Po kokių dviejų savaičių skambina ir sako – kodėl neateini į darbą, mes tavęs laukiam. Pasirodo, tai buvo ne pokštai. Teko išeiti iš mokyklos, kurią paskui kokį pusę metų sapnavau ir visus tuos savo vaikus, bet dabar tai džiaugiuosi, kad pasukau šiuo keliu, nes turiu galimybę susitikti su daugybe žmonių, bendrauti, rašyti apie juos.
Prieš kokius penkerius metus sugalvojom tokią rubriką – sodo, daržo patarimai. Kad nebūtų „sausa“, sukūriau tokį personažą Dėdę Juzę, kuris, pasakodamas ką, kur, kada sodinti, kaip tręšti, pasipasakoja ir savo gyvenimiškus nutikimus su savo Zosyte. Žmonės „užsikabino“, pradėjo rašyti ir skambinti. Gavosi taip, kad Dėdė Juzė tapo savarankišku personažu, kuris dabar kiekvieną ketvirtadienį pasirodo laikraštyje, socialiniame tinkle Facebook, dar kažkur ir taip atėjome iki knygos, kuri jau išleista ir kurios tiražas jau kartojamas.
Kadangi Dėdės Juzės istorijos yra interneto erdvėje, tai jas pastebėjo ir Panevėžio radijo stotis „Pulsas“. Jie sugalvojo tokią rubriką „Dėdės Juzės monologai“. Kiekvieną dieną po kelias minutes suteikia progą Dėdei Juzei pasisakyti eteryje. Į Panevėžį kasdien neprilakstysi, tai tas laidas įrašinėdavau namie, sėdėdamas tualete su stora antklode ant galvos, kad būtų garso izoliacija. Ši patirtis paskatino žengti dar vieną žingsnį. Kai kurias istorijas pradėjau filmuoti ir dėti į tą patį socialinį tinklą Facebook. Šiuo metu Dėdės Juzės istorijas stebi jau apie 9 tūkstančiai sekėjų. Taip ir gyvena tas personažas. Teko net barzdą užsiauginti, kad būčiau panašesnis į Dėdę Juzę.
– Barzda užsiauginta, o žmonos nereikėjo pasikeisti, kad dar labiau supanašėtumėt su Dėde Juze ir jo Zosyte?
– (Juokiasi) Aš suprantu, ką Jūs norit pasakyti, bet atsakysiu truputį kitaip. Tos istorijos, kurias ten pasakoju, aišku, jos yra išgalvotos, bet pagrindas yra kažkada kažkas girdėta. Knygos anotacijoje aš rašau, kad skiriu ją savo Tėčiui, kuris žinojo visas pasaulio istorijas. Jis buvo be galo apsiskaitęs žmogus, žinojo be galo daug istorijų ir mano pats ryškiausias vaikystės prisiminimas – aš sėdžiu kažkokiam kamputyje ir klausausi susirinkusių suaugusiųjų pasakojimų apie įvairiausius nutikimus.
Kalbant apie Dėdę Juzę, kaip minėjau, daugelis jų yra išgalvotų, laužtos iš piršto, bet kas įdomiausia, gaunu daugybę žinučių, skambučių, laiškų, kuriuose sako – tikrai žinom, pažįstam, va čia pasakojate apie tą ar aną žmogų, jo nutikimą, iš kur jūs jį pažįstate, nes jis labai seniai gyveno. O aš jo nei matęs, nei girdėjęs. Toks įdomus potyris. O Zosytė? Na ką – kantriai kenčia šalimais, ypač kai jos kolegės ima klausinėti, ar tikrai Viktoras iš kur nors negrįžo ir ant kilimėlio prie durų miegojo… Ką padarysi… Kol kas dar kenčia…
– Knygą dedikavote Tėčiui, istorijų pasakotojui. Ar tai genai? Kelintos kartos pasakotojas esate?
– Ko gero, genai. Tėčio svajonė buvo išėjus į pensiją parašyti knygą apie gimtąjį kaimą, bet taip nutiko, kad antrą dieną išėjusį į pensiją jį ištiko insultas ir tos svajonės jis nespėjo įgyvendinti… Tėtės mama buvo kaimo šnekorka, muzikantė ir dainininkė. Iš tiesų buvo tų pasakotojų giminėje.
– Istorijos lieka istorijomis… Tačiau visuose pasakojimuose glūdi tai, kas svarbu, tai, kas paremta tikrosiomis vertybėmis. O kokios Jūsų asmeninės vertybės?
– (Ilga pauzė) Išties sudėtingas klausimas. Ypač dabartiniame pasaulyje, kai bandome atrasti naujas tiesas. Mano autoritetas yra mano amžiną atilsį močiutė Elzė (Elžbieta), kuri baigė keturias klases, rašė tokia kaligrafiška rašysena, kad dabar turbūt net kompiuteriu neįmanoma taip sudėlioti, kuri baigė audimo kursus, ant kurios austų paklodžių miegojo pati ponia Karpienė, ir kuri gyvenime niekada nieko nesmerkė. Taip, tolerancija yra mano pati didžiausia vertybė. Yra be galo lengva pasakyti negerą žodį, bet nuo to nė kiek nėra geriau. Konfrontacija nieko nelaimi, išblaškai save, savo nervus ir tai neduoda jokio teigiamo rezultato. Atleist, suprast, nepykt. Nemanau, kad tai pasidavimo ar silpnumo ženklas.
– Kas yra svarbiausia Jūsų veikloje?
– Kad žmogus patikėtų tuo, ką girdi. Esmė ne Joniškėlis. Visa Lietuva tokia. Kiekvienas kampas gali kalbėti. Esmė, kad žmogus patikėtų, kad ir mažuose dalykuose galima atrasti labai daug. Priversti žmogų patikėti, kad mažas miestelis yra didžiulės istorijos dalis, kad jo istorija yra persipynusi su Lietuvos istorija. Man labai svarbu supinti lokalią istoriją su didžiąja istorija, kad Joniškėlyje, Balbieriškyje ar dar kažkur žmogus atrastų didžiosios istorijos atspindžius. Yra buvęs ne vienas atvejis, kai žmogus skambina ar rašo žinutę – aš atsiprašau, aš nepatikėjau nė vienu žodžiu, ką Jūs pasakojote, bet grįžau namo, pradėjau versti knygas ir, pasirodo, Jūs pasakojate ne pasakas. Štai tai yra gerai. Tokie pavyzdžiai suteikia energijos dirbti toliau. Stiprybės priduoda ir žmonių pasakymas – kaip aš džiaugiuosi, kad yra TOKIA Lietuva.
– Kokio amžiaus grupei, kokiai auditorijai yra skirti Jūsų pasakojimai apie Joniškėlį? Žmonės jau legendas kuria apie pasivaikščiojimus su Viktoru, ypač apie naktinius.
– Dieniniame pasivaikščiojime su vaikais informaciją ir tekstą reikia stipriai adaptuoti, kad jie nepavargtų nuo informacijos kiekio. Geriausia dieninį pasivaikščiojimą supranta suaugusieji ir vyresnio amžiaus žmonės, nes jie užaugę su ta literatūros karta – Žemaitė, Bitė, Ivinskis. Jie labai aiškiai save identifikuoja, tapatina su šios vietos istorija ir ypač kai paliečiame emocinę liniją, tada būna labai gerai. O maršrutas ir pasakojimas natūraliai susidėliojo pagal miestelyje esančius objektus.
Naktinis pasivaikščiojimas atsirado dar tada, kai dirbant mokykloje, taip vadinamojo Helovino išvakarėse, nusprendžiau vaikams papasakoti dvaro istoriją su visomis jo legendomis kitaip. Apėjau parką ir viskas susidėliojo tarsi savaime. Šis pasivaikščiojimas skirtas vyresnio amžiaus vaikams ir suaugusiems. Vaikai tai priima kaip pasaką ir vaikšto tarsi po pasaką – jie ir mato, ir jaučia, ir girdi. Ypač tai išryškėja, kai būname parke, medžių kambariuose ir po tam tikrų mano kodinių žodžių, atrodo, kad į tuos medžius tarsi kas elektrą paleido – jie šokinėja, purtosi. Kita jautri auditorija – pusamžės vienišos moterys. Jos ten alpsta, krenta, verkia, įeina į transo būseną, jas ištinka isterijos priepuoliai.
– Ar įtaigai sustiprinti pasitelkiate ir psichologijos žinias?
– Didžiausia mano svajonė – sudalyvauti savo vedamoje ekskursijoje ir suvokti, kas tuo metu vyksta žmoguje, kaip tai veikia. Aš žinau, ką aš darau to pasakojimo metu, sudėlioju tam tikrus akcentus, padeda ir mano teatro žinios, patirtis, intuicija, bet mano pasakojimas tėra vienas iš sudėtinių dalykų. Ten ypač didelę reikšmę turi naktis, tamsa, garsai, kvapai, vėjas. Gruodžio–sausio mėnesiai yra tas laikas, kai poruojasi naminės pelėdos ir jos tuomet būna be galo aktyvios. Ir kai naktį eini su klausytojais, ypač su vaikais, o pelėdos praskrenda taip žemai, kad jauti jų sukeliamą vėją virš galvos, kai visiška tyla, o ją staiga perskrodžia pelėdos klyksmas, tai net berniukai susikabina rankomis, jau nekalbant apie mergaites. Gamta čia vaidina didžiausią vaidmenį.
Be abejo, čia yra psichologinių dalykų. Bet niekas žmonių specialiai negąsdina. Tos baimės yra tiek, kiek kiekvieno žmogaus galvoje jos yra. Bene sudėtingiausia žmonėms yra visą pasivaikščiojimo laiką išbūti tyloje, nesikalbant. Kai žmogus sutelkia dėmesį į klausymąsi, jis iš tiesų išgirsta pasakojimą.
– Kiek laiko reikėtų planuoti Joniškėlyje, norint pajausti tą Genius Loci, vietos dvasią?
– Dieną mes vaikštinėjame apie pusantros–dvi valandas, o naktį, jei žmogus laikosi visų to pasivaikščiojimo taisyklių ir nėra išvaromas, tai trunka apie valandą ir dvidešimt minučių. Bet Joniškėlyje turime dar ir alaus bravorą, vyndarį, ypatingų virtienių, tai ta viešnagė gali ir užtrukti.
Kadangi esame tarp dviejų išreklamuotų objektų – Pakruojo dvaro ir Biržų, tai kartais žmonės atvažiavę sako – ai, mums čia užteks kokių 10–20 minučių ir lekiam toliau. Man tuomet kraujas truputį užverda ir tada jau pasileidžiu nuo grandinės, pasitelkiu visą savo žavesį. Po dviejų su puse valandos žmonės sako – ar jau viskas? Taip greitai prabėgo tos 10–20 minučių, net nepajautėm. Buvo dar toks atvejis, kai žmonės važiavo į Jelgavoje, Latvijoje, vykstantį ledo skulptūrų festivalį. Kai užsuko pas mus į svečius, pasivaikščiojo po Joniškėlį, užėjo į bravorą, tai iki Jelgavos jau nebenuvažiavo.
Užsukit į Joniškėlį, nepasididžiuokit, priimsim, papasakosim, pavaišinsim – blogai tikrai nebus.
– Per ketvirtį amžiaus, kurį skyrėte pasakojimams, turbūt nutiko ne viena linksma istorija. Gal galite pasidalinti, kas Jums labiausiai įsiminė?
– Vietos žmonės jau žino, kad naktimis kažkas vaikšto po parką, ir jie kartais provokuoja tuos klausytojus, bando juos kalbinti, nes žino, kad jie privalo eiti visiškoje tyloje. Bet smagiausia būna stebėti atvykusius, kas pas senelius vasarą atvažiuoja, kas pas draugus. Įsivaizduokite – gražus tylus vakaras, žvaigždėtas dangus, sėdite ant suoliuko parke ir staiga iš tamsos prieš jus išnyra koks trisdešimt žmonių, kurie eina ir nieko nekalba, slenka link jūsų visiškoje tyloje. Reakcija būna visada ta pati – bėgimas ir dingimas. Bet čia ne pati juokingiausia istorija. Juokingiausia yra kita.
Kadangi naktinio pasivaikščiojimo metu negalima kalbėti, tai vaikų auklėtojos iš tėvų gauna ir rašytinius pasižadėjimus, garantinius raštus, kad jei jų vaikas prakalbės ir teks nutraukti ekskursiją, jie apmokės už transportą ir t. t. Taigi prieš porą metų, vėlyvą rudenį, ateinu pasitikti savo naujų naktinių klausytojų. Stovi žmonių grupė ir matau, kad jiems kažkas yra negerai. Nesuprantu, kas, bet jiems tikrai kažkas yra ne taip. Mes einam per parką, aš jiems pasakoju istorijas – pirma, antra, trečia vieta. Ir kažkurioje vietoje staiga iš po tamsaus debesies išlindo mėnulis. Ir tada tai, ką aš pamačiau… Prieš mano akis stovėjo trisdešimt žmonių. Visi – plačiom, juodom, lipniom juostom užsiklijavę burnas. Buvo TAIP BAISU, kad galvojau prileisiu į kelnes. Aš šiaip ne taip susivaldžiau, bet tai įstrigo man visam gyvenimui – naktis, mėnulis ir trisdešimt žmonių su užlipdytomis burnomis. Ten buvo vienas kolektyvas, kuris tokiu būdu nusprendė apsisaugoti nuo netyčia ištarto žodžio.
– Jūsų vizitinė kortelė:
Viktoras Stanislovaitis
Tel. 8 684 48 554
El. p. stanislovaitis@gmail.com
FB puslapis Viktoras Stanislovaitis