Pasaulyje sodų yra daug ir įvairių. Vieni – dideli, kiti – kiek mažesni, dar kiti – visai maži. Vieni – prancūziško stiliaus, kiti – angliško. Vienuose soduose – daug gėlynų, kiti sukurti be jų. Taigi kuo šiandien dar galima nustebinti žaliųjų erdvių gerbėjus? Galbūt pačiu kūrybos procesu, įžvalgomis, patirtimis, patarimais, kaip išvengti klaidų ir kaip pačiam imti ir daryti, išdrįsti, nebijoti ir tapti kūrėju. Tokių minčių vedinas Sraigiukas sustoja prie „Palaimos sodo“ vartų. Taip, ten, už žalios gyvų augalų tvorelės, neskubėdamas ir visais metų laikais jo laukia spalvų, kvapų, garsų ir gyvybės kupinas sodas.
Duok moteriai žemės gabalėlį ir ji jį apsodins gėlėmis.
– Giedre, yra susiformavęs toks lyg ir stereotipas, kad jauni žmonės bėga į didmiesčius, taip siekdami būti kuo toliau nuo kaimo. O važiuojant pas Jus ne kartą sustojau ir pasitikrinau navigacijoje ar tikrai teisingai važiuoju. Kodėl pabėgote iš miesto?
– Nepabėgau iš miesto, nes niekada jame ir negyvenau. Kai nusprendžiau įsigyti sodybą gyvenau kaime Kauno rajone (nuomojausi). Augalais, visa supančia gamta, domėjausi nuo vaikystės, nes užaugau prie miško atokiame Lietuvos vienkiemyje. Tačiau baigusi edukologijos studijas penkerius metus dirbau pedagoginį darbą mieste. Iš pradžių darbas man labai patiko. Įsitraukiau taip, kad apleidau savo asmeninį gyvenimą ir turbūt perdegiau, tarsi priėjau savo liepto galą – sutriko sveikata.
Gerai atsimenu, kai išėjau iš poliklinikos su nedarbingumo pažymėjimu dviem savaitėms. Savijauta lyg ir nekokia, o širdis džiaugėsi – pagaliau galėsiu atsikvėpti nuo darbų ir užsiimti tuo, kas širdžiai miela. Buvo labai gražus spalvingas 2009 metų ruduo, lynojo šiltas lietus, o aš vaikštinėjau po parką, kol galiausiai nuklydau iki knygyno. Link jo vedė mintis – nebenoriu taip gyventi, turiu kažką keisti, ieškoti naujų kelių. Tik įėjau į knygyną ir mano akys užkliuvo už žurnalo „Gražiausios sodybos“. Tai ir buvo man žinutė, įkvėpimas, ką noriu toliau veikti gyvenime.
– Tai žurnalų vartymai, skaitymai atvedė į kaimą?
– Netiesiogiai – taip. Kitų metų pavasarį įstojau į neakivaizdines želdynų dizaino studijas ir labai lengvai, entuziastingai baigiau mokslus. Studijuojant paskutiniame kurse susiklostė taip, kad teko keisti gyvenamąją vietą. Tada atėjo dar vienas labai svarbus apsisprendimas: įsigyti savo namus su žemės plotu, kur galėčiau kurti savo svajonių sodybą su parku.
– Kaip vyko sodybos paieškos? Kas lėmė, jog įsigijote būtent šią vietą?
– Sodybos paieškos užtruko gerą pusmetį. Kada ieškojau sodybos dar dirbau samdomą darbą Kaune, tad vienas iš kriterijų buvo tinkamas atstumas iki Kauno (apie 40 km). Kitas labai svarbus aspektas – galimybė iš karto persikraustyti ir įsikurti, tai reiškė, kad namas turėjo būti jau įrengtas. Sodybos ieškojau ne vienkiemyje, o nuošaliame kaime, kad aplinkui būtų ir žmonių. Svajojau apie 1 hektarą žemės, tad tik šis kriterijus neatitiko – įsigijau sodybą su 32 a žemės, bet šiai dienai man tiek užtenka. Tai buvo 2012 metų rudenį. Taigi dabar jau kiek daugiau nei 10 metų kaip aš čia, bet nebuvo nei vienos akimirkos, kad būčiau pasigailėjusi šio sprendimo, nors kartais buvo ir nelengva. Draugai ir artimieji sakydavo – bus sunku sodyboje, kaime, bet tuo metu tik aš viena žinojau savo idėją, kuri mane vedė, buvau kantri ir ištikima jai.
– Ar tiesa, kad Jūsų diplominis darbas yra realiai įgyvendintas čia, šioje sodyboje?
– Įgyvendintas mano KMAIK (Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija) studijų kursinis projektavimo darbas. Persikrausčiusi negaišdama pradėjau kurti sodą, nes atvažiavau ne tik su daiktais, bet ir su visais savo augalais, kuriems reikėjo surasti vietą. Pasidariau vienai zonai planą – tai buvo rožių sodo zona. Ir taip diena iš dienos, vis po truputį, kūriau, sodinau, auginau, kol užpildžiau pusę sklypo.
Prieš penkerius metus kitai sklypo daliai taip pat padariau planą ir jau baigiau jį įgyvendinti. Visai neseniai gavau dar 8 arus žemės ir šį plotą jau beveik užpildžiau augalais. Kaip sakau – duok moteriai žemės gabalėlį ir ji jį apsodins gėlėmis.
– Iš kur ta trauka žemei? Tai juk didžiulis fizinis krūvis, kasdieninis nuovargis, uodų sukandžiotos kojos, rankos be ilgų lakuotų nagų?
– Tą trauką pajutau dar paauglystėje. Labai patikdavo pavasarį tvarkyti tėvų sodybą – grėbti senus lapus, nukirpti pernykščių augalų sausus stiebus. Svaigindavo pavasarinis žemės kvapas, bundančių ir dygstančių iš žemės pavasarinių augalų daigai ir žiedai, paukščių giesmės. Su tuo pavasariniu atgimimu atgimdavau ir aš. Ir lig šiol pavasariai man yra emociškai pakylėjantys ir ypatingi.
Įsileisk pavasarį į širdį Te jis skamba, švyti Tavyje. Te nepaliauja virpinti krūtinės Palaima, džiaugsmo šypsena tyra. (Iš G. Adomaitytės eilėraščio „Pavasaris“)
Jau tuomet pasvajodavau, kad užaugusi turėsiu savo sodybą. Gal net intuityviai to vedama ir pasirinkau namų ūkio technologijų specialybę agronomijos srityje (su pedagogikos specializacija). Bet, kaip ir minėjau, – pedagogikoje užsibuvau neilgai.
– Sodininkystė – daug laiko reikalaujantis užsiėmimas, o galutinį rezultatą pamatai po kelerių metų. Be to, juk reikia turėti nemažai žinių apie augalus, jų poreikius, ypatybes. Augalas – ne daiktas, jei po 10 metų jis daugiau išbujojo nei tikėtasi, į kitą vietą neperneši.
– Taip, bet čia ir yra milžiniška erdvė kūrybai. Mane visada domino spalvos, jų derinimas, medžiagų faktūra, kaip tai siejasi su žmogaus emocine būsena. Kažkada labai domėjausi rankdarbiais (tuo pačiu aspektu). Esu išbandžiusi įvairių rankdarbių technikų: siuvinėjimą, siuvimą, mezgimą, audimą ir kt. Vaikystėje labai mėgau piešti.
Vėliau tą spalvų ir faktūrų dermę atradau augaluose. Tai labai plati tema – ką galiu sukurti augalų dėka ir ką augalai mums kalba, kokią žinutę perteikia. Čia – labai platus pasaulis pažinimui: pradedant nuo augalų komponavimo, spalvų derinimo, taip pat pažįstant augalus per jų kvapą, faktūrą, gydomąsias savybes ar emocinį poveikį žmogui.
– Kas sunkiausia sodininko darbe?
– Pavadinime „sodininkas“ užkoduota labai daug atsakomybių: projektuotojas-kūrėjas, įgyvendintojas, prižiūrėtojas (kai kurių šaltinių teigimu sodo vaizdo kokybė po jo įkūrimo 80% priklauso nuo priežiūros kokybės). Praeitais metais manyje įvyko virsmas požiūrio klausimu – kai varnalėšos man tapo gražiomis. Sunkiausia turbūt rasti tą takelį tarp ribos, kada sodininkas yra kovotojas su piktžolėmis, su augalų kenkėjais, ligomis ir kada sodininkas yra harmonijoje su gamta.
– Kokias klaidas sode dažniausiai padaro neprofesionalai jų prižiūrėtojai ir kokios klaidos nutinka profesionalams?
– Nenorėčiau kalbėti apie kitų klaidas. Kiekvienas savas klaidas darome pagal to momento suvokimo lygį. Labai gerai yra ir pasimokyti iš klaidų, gal net ne klaidų, o patirties. Per tai mes tobulėjame. Šis klausimas labai dažnas, todėl jis man nepatinka, bet jei jau paklausėte, tai pabandysiu atsakyti kitaip.
Pirmiausiai reikia labai gerai ištyrinėti teritoriją pagal įvairius kriterijus. Tada padaroma mažiau klaidų. Svarbu įvertinti ir tai, ar tikrai reikia plikai iškirsti visus medžius ir palikti tuščią sklypą, nes medžiai auga ne itin greitai, o jei vėliau norėsis pavėsio ar užuovėjos? Būtina įvertinti augalų įvairovę. Jei sodinti, tai ne po vieną, o ištisomis grupėmis. Tačiau didelė augalų rūšių ir formų įvairovė dažnai sukelią chaotišką vaizdą. Tas pats būna ir su spalvomis. Kartais sunku suvaldyti didelę spalvų įvairovę. Kuo vaizdas artimesnis natūraliai gamtai, – tuo mažiau klaidų. Mokykimės stebėdami gamtą.
– Jūsų kurtų gėlynų yra ne viename Lietuvos miestelyje. Kaip jie atsirado, kaip užsimezgė draugystė su šiais miesteliais?
– Pirmoji draugystė užsimezgė su seniūnija kuriai priklausau – Žeimių seniūnija (Jonavos r.). Atėjusi deklaruoti gyvenamąją vietą į seniūnija susipažinau su seniūno pavaduotoja. Prakalbome, ir taip gvildenant augalų ir gėlynų temas, užsimezgė draugystė. Draugauju ir su greta esančia Kulvos seniūnija. Susipažinome su bibliotekininke kada nuėjau pasiimti knygų, o paskui ir apie gėlynus išsikalbėjome. Dar viena seniūnija, kurioje jau yra keletas mano kurtų erdvių, – Krakės (Kėdainių r.). Pažintys Krakėje užsimezgė per mano kolegę, kraštovaizdžio architektę. Labai gerai, kada seniūnijos nori tęsti darbus su projektų kūrėjais. Tuomet ne vien atliekami darbai, bet ir tęsiama konsultacinė priežiūra. Tada, manau, yra pasiekiamas geriausias rezultatas.
– Žvelgiant į želdynus Lietuvoje – ar kinta mūsų estetikos lygmuo, kur link einame?
– Sunku įvertinti. Labai daug visko vyksta, tačiau bendras estetikos lygmuo kinta į gerąją pusę. Labai smagu, kaip ir minėjau, kai randamas tas takelis tarp sodininko-kovotojo ir sodininko, esančio harmonijoje su gamta.
Gal kada nors bandei su medžiais pakalbėti, Negarsiai, tyliai, tyliai…. širdimi… O daug, oi daug jie pasakyti gali, Tylėjimas pasako daug daugiau, nei žodžiai ištarti. (Iš G. Adomaitytės eilėraščio „Tau, mielas Žmogau“)
Širdį skauda ten, kur kai kuriose vietovėse yra įvykusi „trinkelizacija“, kai didelėse erdvėse trūksta medžių pavėsio. Mano nuomone, jei miestas ar miestelis yra senas, su sena įdomia architektūra, jame privalo būti brandžių medžių (jei jie ten augo). Istorinis miestelis ir seni medžiai vieni kitus papildo.
– Vaikščiojant miestuose, miesteliuose, parkuose ir parkeliuose ar netrukdo profesionalus žvilgsnis ir mintis – ne taip reikėjo daryti?
– Netrukdo, o kaip tik padeda suprasti. Išlavintas matymas yra gerai. Kaip pavyzdį pasakysiu tai: esu ornitologė ir paukščių stebėjimas manyje tiek įaugęs, kad kur bebūčiau gamtoje, ausys vis skanuoja paukščių giesmes ir stengiasi atpažinti. Taip panašiai vyksta su augalais ir visa stebima aplinka: stebiu, skanuoju, domiuosi. Kartais ateina mintis, kad „ne taip reikėjo daryti“, nes aš būčiau dariusi kitaip. Bet tas „reikėjo“ man nelabai patinka. Sprendimų tikrai gali būti ne vienas. O kraštovaizdžio kūrėjai juk yra skirtingi. Vieni iš kitų, stebėdami darbus, ir mokomės.
– Vedate įvairius mokymus, priimate lankytojus sodyboje – kokių žinių žmonės ieško? Kokie dažniausiai kylantys klausimai?
– Niekada negalvojau apie tų klausimų apibendrinimą. Dauguma turbūt ieško idėjų savo sodui ar gėlynui, tokių idėjų, kurias galėtų pritaikyti. Žmones domina dizaino sprendimai, augalų pažinimas, jų savybės, deriniai su kitais augalais. Dažnas klausimas – o kaip turi būti? Aišku, yra dėsniai, taisyklės, bet labai daug kas priklauso nuo individualios sklypo situacijos ir šeimininkų poreikių. Tad į klausimą „– O kaip turi būti?“ yra sunkiausia atsakyti. Dažnai yra ne vienas situacijos ir dizaino sprendimas. Čia – labai platus kūrybos laukas. Dar žmonės ieško savo tiesų patvirtinimo, dažniausiai tuomet, kada nepasitiki savo priimtais sprendimais. Labai džiugu, kada žmogus po mokymų ar kitų susitikimų sako: „Dabar žinau, kad darau teisingai“.
– Kodėl nusprendėte savo asmeninę erdvę atverti lankytojams? Laikotarpiu, kai daugelis sodybų užsitveria aklinomis tvoromis, kad tik joks pašalinis žvilgsnis neužklystų į privačią teritoriją?
– Ta mintis buvo jau prieš įsigyjant sodybą, galbūt mano tokia misija ar noras dalintis. Nors šiaip esu intravertiška asmenybė. Besibaigiant 2020 metų vasarai mane vis aplankydavo mintis, kad ne viską, ką norėjau, padariau. Vieną dieną pajutau tokį gilų liūdesį, kad vasara jau praėjo, o savo sodyba džiaugiausi tik aš viena, nepasidalinau tuo džiaugsmu su kitais. Iki to momento vis jausdavausi nepasiruošusi tam. Nieko nelaukusi, rugsėjo mėnesį, padariau atvirų durų dieną ir priėmiau svečius, norinčius aplankyti mano sodą. Tai buvo dar vienas man asmeniškai labai svarbus žingsnis. Einu ten, kur veda širdis. Tai – mano varikliukas, mano motyvacija.
„Palaimos sodas“ – būsena, kurią jaučiu gyvendama sodyboje. Tai – ne vien sodybos vaizdai, bet ir mano vidinė būsena, galbūt sodybos aura, kuria ir norisi pasidalinti su lankytojais. Sugebu daryti ir dalintis tuo, kuo pati esu tikra, ką esu patyrusi. Kada savo viduje esi tikras, tada nekyla abejonių.
Stengiuosi perteikti savo žinutę, o žmonės tai priima skirtingai. Svarbu, kad žmogus gerai jaustųsi, kad jam būtų įdomu. Galbūt savo pavyzdžiu įkvėpsiu, sužadinsiu žingeidumą ar norą kurti pačiam, atrasti savyje kūrybos gyslelę. O kurti galima bet ką. Aš pati viską, ko tik man prireikia, bandau pasigaminti savo rankomis, kaip kad, pavyzdžiui, šios verandos dekorą. Tiek, kiek įdedi savęs, savo jėgų, širdies, laiko, tiek ir yra kūrybos.
– Kokių lankytojų laukia Jūsų sodas ir Jūs pati?
– Anksčiau maniau, kad lankyti sodą kviesiu žmones, besidominčius sodininkyste, gėlininkyste ir augalais. O kada realiai pradėjau priimti lankytojus, pamačiau, kad yra žmonių, kurie nori tiesiog pabūti sode, pasigėrėti augalais, nes gyvena bute ir savo sodo neturi. Tad dabar priimsiu visus norinčius aplankyti ir pabūti sukurto bei vis dar kuriamo sodo aplinkoje, pajausti jo dvasią, aurą, pasisemti gyvenimo būdo idėjų.
Savo gyvenimo būdu liudiju sodininkystės naudą žmogaus sveikatai. O plačiau žvelgiant – gyvenimo būdo gamtos apsuptyje, gamtos ritmu. Man didžiulė vertybė yra laikas. Labai geras jausmas – turėti laiko. Turėti laiko tam, kam norisi jį skirti. Jausti laiko tėkmę, jausti save paros ir metų laikų tėkmėje.
– Koks optimaliausias laikas turėtų būti praleistas pas Jus, kad atvykusieji tikrai pajustų vietovės išskirtinumą?
– Vieniems užtenka ir valandos apibėgti sodą, kitiems norisi atvykti bent po kartą visus keturis metų laikus. Žvelgiant giliau, sodas – gamtos dalis. Man asmeniškai įdomu jį stebėti kasdien, nes čia vyksta kaita: augalo augimo, įvairių gamtos procesų keičiantis metų laikams ir kartu viso sodo, kaip ekosistemos, kaitos procesai. Nebūna vienodų dienų, kaip ir nebūna vienodų metų. Kasmet vaizdas ir sodo aura vis šiek tiek kitokie. Sodas – gyvas organizmas. Čia vyksta natūralūs gamtos procesai ir kartu vyksta mano darbai, kurie ir sukuria vieną visumą. Dabar esu numačiusi optimalų vieno apsilankymo laiką – 3,5 valandos.
– Pasidalinkite įsimintinu nutikimu, susijusiu su Jūsų veikla.
– Pasidalinsiu tokiu netikėtu atradimo džiaugsmu. Pernai pradėjau daryti gėlių puokštes iš savo sode augančių augalų. Vedant vienus mokymus, eksponavau ir savo kurtas puokštes iš gėlių. Vieną puokštę surišau iš tų vadinamų „agresyvių piktžolių“: varnalėšų, garšvų, smiltyniniių lendrūnų, dilgėlių ir pavadinau ją „Laukinis tikrumas“. Gavosi stebinanti žinutė, kad iš to, kas daugeliu atvejų yra nevertinama, galima sukurti ir įžvelgti tame grožį bei vertę. O kurti galima iš visko, iš to, ką turi savo aplinkoje. Viskas priklauso tik nuo požiūrio.
– Jūsų vizitinė kortelė?
„Palaimos sodas“
Tel. 8 615 79 096
El. p. giedre@palaimossodas.lt
www.palaimossodas.lt
FB Palaimos sodas