Vieno prancūzo sandėliuko Aušra ir Hugues
Aušra ir Hugues su legendiniu sūriu Comte © Vieno prancūzo sandėliuko archyvas

Šalia kiek erzeliuojančio Kauno autobusų stoties it turgaus kvartalo, įsprausta tarp raudonų plytų pastatų, vingiuoja tyli rami gatvelė. Čia karts nuo karto pravažiuoja vienas kitas automobilis ir vėl tampa ramu. Pro vienas stiklines duris atvilnija tyli prancūziška melodija. Sraigiukas pasuka link šių garsų, atveria duris ir patenka į mažytį Vieno prancūzo sandėliuko pasaulį – aukšti stalai ir kėdės, jauki knygų lentyna ir svaigus „Bonjour“ iš už prekystalio. Sūriai, sūriai, sūriai ir tokios šiltos gilios Hugues akys. Jos tokios kitokios, tokios pietietiškos. O šalia it saulė šypsena nušvitusi Aušra, kuri jau pjausto sūrius mažais gabaliukais, dėlioja ant lentos ir kviečia prisėsti pokalbiui apie atradimus, malonumus ir pasaulį, kuris toks didžiai mažas ir toks savai jaukus.

Prancūzas nuo Atlanto vandenyno krantų Mažajame Paryžiuje. Kiek metų Hugues jau jaukinasi Lietuvą ir kiek metų Jūs pati atrandate Prancūziją?

– Jis Lietuvą pamilo 2016 metais. Jau buvo girdėjęs apie baltų kultūrą, apie Pasaulio lietuvių dainų šventę, kuri jam kelia didelį susižavėjimą. Aš taip pat skaičiuoju penktus metus, kai pradėjau matyti Prancūziją gerokai kitaip, nei anksčiau. Prieš tai keletą kartų darbo reikalais esu buvusi Paryžiuje, Lione, ir įsivaizdavau, kad žinau jau labai daug! Bet tai buvo tiesiog tas atvejis, kai kuo mažiau esi matęs, tuo daugiau „žinai“!

Sandėliuko Hugues
Hugues prie Sandėliuko staliuko © Vieno prancūzo sandėliuko archyvas

Kiek Jūsų abiejų ankstesnė veikla yra susijusi su šiandieniu užsiėmimu – Sandėliuko erdve, kuriama istorija apie maisto kultūrą ir formuojama frankofonijos salele vidury Mažojo Paryžiaus?

– Nelabai susijusi. Iki Sandėliuko dirbau ekspertinį, pedagoginį ir vadybinį darbą švietimo srityje. Esu socialinių mokslų daktarė, labai myliu savo veiklą „pagal diplomą“, gilinuosi į aukštojo mokslo bei profesinio mokymo aktualijas, todėl ir dabar, šalia Sandėliuko veiklų, turiu visą kalną su švietimu susijusių veiklų tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse. Hugues yra menininkas, tapytojas, užaugęs prie Atlanto vandenyno, raižęs banglentėmis jo bangas. Vėliau gyveno Prancūzijos Alpėse ir organizuodavo žygius arkliais, mėgavosi darbu miškininkystės ir medienos stichijoje, kūrė medžio apdailos dizainą. Tad ir čia, Sandėliuke, viskas padaryta jo rankomis ir su didžiule meile.

Sandėliuko knygų lentynos
Sandėliuko knygų-neknygų lentyna © Vieno prancūzo sandėliuko archyvas

Tai kas vis tik privertė pamiršti savo tikruosius darbus ir nerti į hobio pasaulį, kuris dabar jau tapo Jūsų identitetu?

– Hugues labai greitai pastebėjo, kad Lietuvoje nėra sūrio. Jo sūrio! Liaupsindamas šaltibarščius, baltą mišrainę ir cepelinus, vis dažniau ėmė kalbėti apie tai, kaip norėtų turėti po ranka, o ir lietuvius supažindinti su tikrais, autentiškais prancūziškais sūriais. Pradėjome galvoti apie naują savo veiklą ir įsisvajojome apie mažą jaukią vietelę, kurioje galima rasti ką nors labai skanaus, nematyto, neragauto, kur galima prisėsti ir ne valgyti, o ragauti. Ragauti mažais kąsneliais ir mažais gurkšneliais, ieškoti skonių atradimų, derinti kąsnelius ir gurkšnelius tarpusavyje.

Sandėliuko sūriai
Sandėliuko sūriai © Vieno prancūzo sandėliuko archyvas

– Kaip gimė Sandėliuko pavadinimas? Juk lietuvio pasąmonėje sandėliukas neturi nieko bendro su išlavinta prancūziška maisto kultūra. Ar nerizikavote su tokiu pasirinkimu?

– Pavadinimą jau turėjome gerokai anksčiau, nei pradėjome veiklą. Pirmiausiai, norėjosi paneigti keletą su prancūziška virtuve ir apskritai prancūzais susijusių stereotipų, tokių kaip spindesys, arogancija, snobizmas. O ir mums patiems žodis sandėliukas asocijuojasi su jaukumu ir tuo, kad dažniausiai sandėliuke gali rasti ką nors netikėtai gero – kartą, vaikystėje, tėvų namų sandėliuke aptikau kalėdines dovanas dar gerokai prieš Kalėdas. Tai štai toks gali būti Sandėliukas – netikėtai pilnas netikėtumų. O tai, kad Sandėliukas yra vieno prancūzo – tiesiog plikas faktas. To vieno vienintelio prancūzo (šypsosi).

Sandėliuko ženklas
Sandėliuko ženklas © Vieno prancūzo sandėliuko archyvas

Sandėliuką įkūrėte gana triukšmingame stoties rajone. Tai buvo sąmoningas pasirinkimas ar visiškas atsitiktinumas?

– Stoties rajone esame labiau atsitiktinai nei planuotai. Bet jis mums patinka. Patinka matyti, kaip šis rajonas pasikeitęs ir pasikeitusi jo reputacija. Galvojame, kad jei jau mes „išknisame“ sūrius iš už tūkstančių kilometrų, mūsų svečiams belieka paeiti vos keletą žingsnių nuo vienos iš judriausių Kauno vietų ir atrasti ten Sandėliuką, į kurį kelią jau atrado ne tik Kauno gurmanai, bet ir svečiai iš kitų miestų. Mums „dūšia“ apsilieja medumi, kai mūsų svečiai prasitaria, jog Sandėliukas ir buvo priežastis atvykti į Kauną, na, o paskui dar susitvarkyti kelis reikaliukus.

Stoties gatvelė
Stoties rajonas – Sandėliuko namai © Vieno prancūzo sandėliuko archyvas

Kaip atrandate tiekėjus ir kaip tie legendiniai sūriai pasiekia Sandėliuko lentynas?

– Čia viena iš tų temų, kuria tiek aš, tiek Hugues galėtume plėtotis ilgai ir gal net nenuobodžiai. Sudarydami savo sūrių kolekcijas, pirmiausia remiamės įvairovės kriterijumi. Norime, kad mūsų pasirinkti sūriai atspindėtų Prancūzijos sūrininkystės tradicijas kaip įmanoma plačiau – skirtingų gyvulių pieno, skirtingų regionų, skirtingo aukščio kalnų, skirtingos gyvulių mitybos, skirtingo brandinimo ir panašiai. Taip atsiranda kaskart kitų sūrių sąrašas. Tada imamės ieškoti, kas tokius gamina. Mes nesidomime masinės gamybos produkcija – tai dar vienas sūrių ir jų gamintojų atrankos kriterijus.

Avių ganyklos Prancūzijoje
Avių ganykla Belloc vienuolyne, Pirėnuose © Vieno prancūzo sandėliuko archyvas

Keliaudami po Prancūziją visada turime tikslą aplankyti tuos ūkius ar vienuolynus, iš kurių sūriai atkeliauja į mūsų Sandėliuką. Norime susipažinti su gamintojais asmeniškai ir papasakoti jiems, ką mes veikiame. Tokie susitikimai – viena iš įdomiausių mūsų veiklos dalių. Norime tuos mūsų pokalbius ir patirtis su gamintojais perteikti Sandėliuko svečiams, papasakoti įdomias istorijas ar detales apie tai, iš kur konkrečiai atkeliauja sūriai ant jų stalo.

Norime, kad mūsų pasirinkti sūriai atspindėtų Prancūzijos sūrininkystės tradicijas kaip įmanoma plačiau – skirtingų gyvulių pieno, skirtingų regionų, skirtingo aukščio kalnų, skirtingos gyvulių mitybos, skirtingo brandinimo ir panašiai.

Sūrių transportavimo klausimas pasirodė sudėtingesnė užduotis nei manėme iš pradžių. Turime užtikrinti, kad sūriai patektų kuo greičiau ir griežtai apibrėžtame temperatūros režime. Džiaugiamės, kad šiuo metu jau pavyko puikiai išspręsti šį klausimą ir mūsų lentynas sūriai pasiekia komfortiškai, net nepatirdami kelionės streso.

Sūrių įvairovė
Degustacinė Sandėliuko sūrių lenta © Vieno prancūzo sandėliuko archyvas

Kas Jums svarbiausia Jūsų veikloje? Kas yra tas varikliukas, kuris skatina nesustoti vietoje ir ieškoti dar geresnių sprendimų?

– Mūsų veikloje labai svarbu ne tik skoniai, bet ir žinojimas bei dalinimasis. Prancūzijos sūrininkystės tradicijos yra apipintos legendomis, o kiekvienas sūris yra tarsi meno kūrinys. Kuo daugiau apie tai skaitome, tuo daugiau atradimų padarome, tuo labiau suprantame, kad šios žinios suteikia papildomo skonio sūriams! Tad su didžiausiu noru tomis žiniomis dalinamės su tais Sandėliuko lankytojais, kuriems, kaip ir mums, įdomu atrasti ne tik skonius, bet ir istorijas.

Maisto istorijos
Maisto istorijos ant stalo © Vieno prancūzo sandėliuko archyvas

Keliaujant po tokias šalis kaip Prancūzija, Italija, Austrija ir panašiai, ypač lankant mažiau turistines vietas, galima pastebėti labai mielą reiškinį, kad dažniausiai vietiniai žmonės turi savo mėgstamiausią duonos parduotuvėlę, kurioje kasdien perka šviežią duoną; savo kavinukę, kur kone kas rytą užsuka savo puodelio kavos ir su šeimininku persimeta keliais sakiniais apie dienos aktualijas; savo daržovių pardavėją, kuris, pamatęs tave, jau žino, ką rinksiesi šiandien, paklausia, ką gero pagaminai iš vakar įsigytų daržovių ir panašiai. Tai yra labai graži ir šilta tradicija, telkianti mažas bendruomenes. Mūsų vizija ir svajonė – tapti ta mėgstamiausia autentiško sūrio parduotuvėle, į kurią užėjus, jautiesi savas, lauktas, kurioje jau asmeniškai žinome, ką mėgsta ir ko nemėgsta mūsų svečiai.

Sūrinės Prancūzijoje
Nuoroda į šeimos ūkio sūrinę Prancūzijoje © Vieno prancūzo sandėliuko archyvas

Kokios yra svarbiausios Jūsų asmeninės vertybės, Jūsų veiklos kredo?

– Mes labai labai vertiname originalumą ir autentiką. Labai mylime kūrybą ir kuriančius žmones. Netoleruojame vis prasiveržiančios konkurencijos ir kopijavimo, tylaus idėjų savinimosi. Labai branginame užsimezgusius ryšius su kitais mažais verslais, kai galime vienas kitą stiprinti, palaikyti, patarti, konstruktyviai pakritikuoti ar net regzti bendrus veiklos planus. Kai galime su pasididžiavimu sakyti – štai kokią puikią mintį kartu su kolegomis išauginome. Esame įsitikinę, kad bendrystė, o ne konkuravimas ir kopijavimas yra kelias klestėti smulkiesiems verslams tokioje nedidelėje šalyje kaip Lietuva.

Sūriai kitaip
Sūriai kitaip (vienas didžiausių Alpių sūrių – Beaufort) © Vieno prancūzo sandėliuko archyvas

Esame įsitikinę, kad bendrystė, o ne konkuravimas ir kopijavimas yra kelias klestėti smulkiesiems verslams tokioje nedidelėje šalyje kaip Lietuva.

Kartą, užsakydami pusrytinę kavą vieno mažuliuko prancūziško kaimelio aikštėje, pasiteiravome kavinės šeimininko, ar galime gauti ir kruasaną. Jis mums atsakė, kad jo kruasanai dar neiškepę, bet štai, priešais, toje pačioje aikštėje jo kaimynas kepa tobulus kruasanus ir kol jis mums pagamins kavą, mes galime nulėkti aplankyti kaimyno kepyklėlę bei grįžti su kiek tik norim šviežių traškių kruasanų! Šita ir daugybė panašių situacijų įkvepia suvokti, kad tik didžiuodamiesi ir pasitikėdami vienas kitu, palaikydami vienas kitą, galime stiprinti ne tik savo bendruomenę, bet ir puoselėti savo miesto ar miestelio vardą.

Į kokią auditoriją orientuojatės? Kas yra Jūsų svečias?

– Mėgstame sakyti, kad mūsų auditorija – mes patys. Ilgainiui daugelis Sandėliuko lankytojų, sūrio mylėtojų (nemėgstame žodžio „klientai“) tapo mūsų bičiuliais. Su kai kuriais bičiuliais ne tik praleidžiame daug laiko kalbėdami apie sūrius ir Gyvenimą, bet kitąsyk nejučiomis suorganizuojame ir bendrus renginius. Bet jei reiktų nupiešti rimtą Sandėliuko lankytojų portretą, jis atrodytų taip: tai nors ir labai užimti, bet žingeidūs, keliaujantys, išsilavinę, apsiskaitę, mėgstantys gaminti, mėgstantys atrasti žmonės. Mums didžiulis komplimentas sutikti juos Sandėliuke!

Mes
Mūsų auditorija – tai mes © Vieno prancūzo sandėliuko archyvas

Koks optimaliausias laikas turėtų būti praleistas pas Jus, kad atvykusieji tikrai pajustų vietovės išskirtinumą?

– Jeigu noras yra tik įsigyti sūrių, reikia tiesiog užeiti ir įsigyti. Jeigu noras yra Sandėliuke pavakaroti, pakalbėti apie sūrius, apie stalo tradicijas, apie prancūzišką gyvenimo būdą ir dar bala žino ką, reikėtų tam skirti nuo 1,5 iki 5 valandų – tiek paprastai trunka viešnagės Sandėliuke, kur niekas neskuba, kur niekas neveja, kur groja prancūziška muzika ir kur jautiesi savas.

Smirdukai, kietuoliai, tįsalai, kryžiumi paženklinti, gėlių žiedlapiais nubarstyti, viduramžių skonio, tas, kuris buvo praėjusios žiemos hitas, tie su česnakų žiedais, tie kepami, tie mėlynakraujai, tie rausvapelėsiai, tie grietinėle tykštantys, tie, kur gamina viso labo du vienuoliai, tie, kur dar neragauti - visi jie šiandien besistumdydami susigrūdo į Sandėliuką. Ir dar Burrata. 
Ši žinutė buvo skirta tiems, kurie prašėte slaptos žinutės.
(Ištrauka iš Vieno prancūzo sandėliuko FB puslapio slaptos žinutės sūrių mylėtojams)
Sūriai visoms gyvenimo progoms
Sūriai visoms gyvenimo progoms © Vieno prancūzo sandėliuko archyvas

Ar šitie pavakarojimai prie sūrio ir vyno taurės, kalbantis apie prancūzišką gyvenimo būdą, stalo tradicijas ir sūrius tapo akstinu surengti ir kultūrinius renginius Sandėliuke? Kodėl Sandėliukui prireikė plėsti savo veiklą?

– Kai galvoje nesutelpa idėjos, reikia jas kažkur paleisti. Kolekcionuoti sūrius ir apie juos pasakoti yra didžiulis malonumas, tačiau ilgainiui supratome, kad tie žmonės, kurie domisi sūriais, domisi ir prancūziška kultūra, istorija ar tradicijomis. Mūsų renginiai yra smagūs mums patiems, nes jie yra apie dalijimąsi tarpusavyje: įdomia istorija, patirtimi, sukauptomis žiniomis, gurmanišku kąsniu ir gurkšniu. Renginių nėra labai daug – tik tie, kurių viziją esame išnešioję, ir tik tie, kuriuose patys jaučiamės kaip šventėje.

Sveiki atvykę
Sveiki atvykę! © Sraigūnas Lėtūnas

Apie Jūsų kamerinius, jaukius renginius jau sklando legendos. Gal galite papasakoti plačiau apie juos – kaip jie gimė ir kodėl būtent tokie?

– Visų mūsų renginių rišamoji detalė – mėgavimasis akimirka, gardžiavimasis, neskubėjimas, susikaupimas momentui, kuriame esame. Labai džiaugiamės, kai šiuo klausimu mūsų renginių dalyviai yra bendraminčiai. Kaip ir būdinga prancūziškam gyvenimo būdui – gyvenimas vyksta lėtai ir su pasimėgavimu.

Senjorų kavos dienos
Senjorų kavos dienos © Vieno prancūzo sandėliuko archyvas

Renginiai Sandėliuke gimsta daugiausiai bendraujant su mūsų svečiais: kalbamės apie istoriją, filosofiją, poeziją, skonių derinių paieškas ir pan. Minėdami Pirmojo pasaulinio karo pabaigą, pasikvietę istorikus, psichologus, net filologus, diskutavome apie karo šlovę ir beprasmybę. Kadangi paliaubos buvo pasirašytos Elzase – ragavome Elzaso sūrius ir vyną.

Labai branginame užsimezgusius ryšius su kitais mažais verslais, kai galime vienas kitą stiprinti, palaikyti, patarti, konstruktyviai pakritikuoti ar net regzti bendrus veiklos planus. Kai galime su pasididžiavimu sakyti – štai kokią puikią mintį kartu su kolegomis išauginome.

Galvodami apie kultūrines sąsajas tarp Kauno ir Paryžiaus, diskutavome apie Kauno menininkų įkvėpimus ir pakilimus Paryžiuje. Šio renginio autorė – visuomenininkė Neringa Daniulaitienė.

Renginys "Kauno menininkai Paryžiuje"
Renginys „Kauno menininkai Paryžiuje“ © Sraigūnas Lėtūnas

Kovo mėnesį, pradedant skleistis pirmosioms tulpėms, organizavome poezijos ir pašnekesių vakarus išskirtinai moterims, rubrikoje „Šiandien Madam pareis vėliau“. Paaiškėjo, kad mūsų visuomenė yra tiesiog „išalkusi“ geros poezijos.

Kiekvieną kultūrinį renginį deriname ir su sūriais bei vynu – pagal regioną, pagal charakterį, pagal sezoną ir panašiai. Ištikus karantinui, savaime susiklostė keistas renginių formatas „online“ – kuomet skirtinguose namuose esančios šeimynos degustavo sūrius ir klausėsi jų istorijų būdamos namuose, bet jausdamosi it sėdėtų prie vieno virtualaus stalo. Galvoje sukasi dar daugybė idėjų renginiams, bet kol kas nedrąsu pasakoti apie dar negimusius vaikus (šypsosi).

Pasiruošimas virtualiai degustacijai
Pasiruošimas virtualiai degustacijai © Vieno prancūzo sandėliuko archyvas

Lankytojų sulaukiate pačių įvairiausių, renginių jau būta ne vieno, ne dviejų. Gal galite pasidalinti smagiausia nutikusia istorija?

– Sunku būtų išskirti vieną nutikimą. Tačiau nutikimas, privertęs ir mus pačius nusišypsoti, buvo kai keliaudami po Prancūziją kelioms dienoms apsistojome nedideliame miestelyje, o ten susipažinome su gretimame name gyvenančiais žmonėmis. Šie mums papasakojo, kad jų sūnus šiuo metu gyvena Lietuvoje ir yra sakęs, kad Kaune, prie autobusų stoties, yra tokia gera prancūziška sūrinė keistu pavadinimu, kurio neįmanoma įsiminti! Tada pagalvojome, kad pasaulis yra mažesnis nei mums atrodo! Ta proga paplūdimio smėlyje užrašėme VIENO PRANCŪZO SANDĖLIUKAS. Maža ką (šypsosi).

Sandėliuko žinutė smėlyje
Žinutė smėlyje prie Atlanto vandenyno © Vieno prancūzo sandėliuko archyvas

Jūsų vizitinė kortelė?

Vieno prancūzo sandėliukas
Girstupio g. 1, Kaunas 44355
Tel. 8 686 12 602 (Aušra lietuvių kalba)
Tel. 8 618 34 411 (Hugues prancūzų ir anglų kalbomis)
El. p. degustibus.fr@gmail.com
FB puslapis Vieno prancūzo sandėliukas
IG puslapis Vieno prancūzo sandėliukas