Aukštaitijoje, ant ežero kranto, stūkso pilaitė. Nedidukė, tačiau slepianti painias paslaptis apie didikus Daugėlas, Daumantus-Siesickius, apie Andromedą ir Persėją, Apoloną ir satyrą Mersijų, apie mažą šuniuką ir Saulės taką. Siesikų piliai pasisekė, nes jos paslapčių saugotoju tapo Audrys Matulaitis, kuris jau ketvirtį amžiaus vaikšto pilies menėmis, rankomis liečia kiekvieną plytą, plytelę, koklio šukę, vinies galvutę ir ieško atsakymų į tūkstančius klausimų. Sraigiukas atveria pilies duris ir sėdasi prie plataus stalo pasišnekučiuoti su lėtai lėtai, tačiau labai užtikrintai naujam gyvenimui prikeliančia šių namų siela Audriu Matulaičiu.
– Kada prasidėjo Jūsų veikla Siesikų pilyje ir kas lėmė, kad Jūs pasirinkote šią vietą?
– Viskas prasidėjo 2000 metų liepos 14 dieną. Mano geras bičiulis, kuris dirbo paveldo srityje, kartą pasiūlė – Audry, tu gali, ryžkis ir išgelbėk kokį griūvantį paveldo objektą. Tais 1999–2000 metais dar nebuvo nusistovėjusios tvarkos, nebuvo visokeriopos apsaugos, objektai ėjo iš rankų į rankas, juos „tvarkė“ kas kaip norėjo – pastatai buvo ardomi, plytos vežamos parduoti. Nemaža dalis Vilniaus ir Kauno barų, jau nekalbant apie individualius namus ar net butus, kur yra senos plytos, yra statyti iš dvarų pastatų plytų. Tai buvo masinis reiškinys.
Mudu su bičiuliu aplankėme bene 40 objektų visoje Lietuvoje. Aš galiausiai apsistojau ties Siesikų pilimi. Jis mane atkalbinėjo nuo šio objekto. O aš – Siesikai ir viskas. Kodėl? Pabandykim prisiminti, kuo gyvenome tais 2000-aisiais metais. Sąjūdžio dvasia dar nebuvo atslūgusi, Lietuvos nepriklausomybės dvasia ir patriotiškumas per istoriją, per paveldą, jie tada dar egzistavo. Mes buvome naivūs idealistai, patriotiškai nusiteikę, norėjosi kažką daryti, jūra atrodė iki kelių, jaunatviškas maksimalizmas prie visa ko prisidėjo… Nors toks ir jaunuolis buvau, man tada buvo netoli keturiasdešimt (juokiasi), žodžiu – pats pasiutimas buvo.
– Imantis tokio objekto reikėjo tam tikrų specifinių žinių. Čia juk ne pirtelę iš rąstų pasistatyti.
– Aš vadovaujuosi dviem principais, dviem taisyklėm. Pirma – tai nėra kosmosas, visko galima išmokti. O antra – tuo metu su paveldo restauracijos, tvarkybos darbais aš buvau gerai susipažinęs, dirbęs ne viename objekte. Taigi tai nebuvo visiška naujiena, nesuprantama man, o iš kitos pusės buvo toks vidinis aiškumas – taigi čia ne stebuklas, ne šventieji puodus lipdo, ko nemoku – išmoksiu. Deja, bet šitas požiūris nepasiteisino. Taip man atrodė viskas iš pradžių, bet po gero pusmečio taip jau nebeatrodė.
Jei iš pradžių galvojau, kad pulsim ir per kokį pusmetį viską padarysime, tai teko atsisėsti ant apsiraminimo kėdutės ir gerai gerai pagalvoti, nuo ko viską pradėti. Per tą pusmetį bevaikštinėdamas, bečiupinėdamas aš pradėjau suvokti, ką aš turiu, už ką dabar atsakingas esu ir kam pasiryžau. Tai ne šiaip sau koks dvarelis carinės Rusijos provincijoje, o LDK laikų pilis su sava dvasia. Žmonės gali sakyti, kokia ten dvasia, pastatai tokių neturi. Bet aš su tuo nesutikčiau. Net ir šiandien yra žmonių, kurie moka labai didelius pinigus, kad jiems būtų pastatyti namai su dvasia. Ir tie architektai, kurie sugeba pastatyti tokius namus, jie yra labai brangiai apmokami. O čia, kai jauti, kad ta dvasia yra, bet tu jos dar nesupranti, nesuvoki, tai tada tenka pergalvoti visą taktiką.
– O kaip tuomet pajausti, prisijaukinti vieną ar kitą vietą?
– Supratau, kad pirmiausiai reikia čia įsikurti, kad greitai nieko nebus, reikia leisti šaknis čia, šitoje vietoje. Dar – kad turiu susigyventi su vietos žmonėmis, jei netapti jų draugu, tai bent nebūti jų priešu. Tais laikais buvo labai gajus neigiamas kaimo žmonių požiūris į miestiečius, kurie atvažiuoja čia kažką daryti. Vietiniai į juos žiūrėjo kaip į išpaikusius turtingus žmones, kurie menkina kaimo žmones. Iš to nesusikalbėjimo, netinkamo požiūrio gimsta kiti blogi dalykai – dūžta langai, pasipila skundai ir panašiai. Man to labai nesinorėjo ir džiaugiuosi, kad pirmasis etapas man gana gerai pavyko.
Įsikūrimą pradėjau ne nuo pilies, o nuo ūkinio pastato – bravoro, nes reikėjo kažkur atvykus iš Vilniaus apsistoti, brėžinius išsiskleisti, kompiuterį įsijungti, nuo lietaus pasislėpti. Sugriuvusio bravoro atstatymas man tapo pradžia šioje vietoje, inkaras, kuris padėjo pajausti tos vietos dvasią. Kai jau įsikūriau bravore, pradėjau darbuotis pilyje. Štai jau kiek metų dirbam ir dar galo nematyti.
– O ar nebūtų buvę paprasčiau parašyti projektą, gauti europinį finansavimą ir greitai greitai viską sutvarkyti?
– Su tais europiniais projektais yra taip – gal kam nors jie ir yra labai reikalingi, bet iš tiesų jie yra labai brangūs. Ir dar viena bėda, kad viską reikia daryti labai greitai – per metus, du. Bet jeigu imti paveldo objektą ir jį iš esmės sutvarkyti, tai net projektavimams, tyrimams neužtenka tų metų ar dviejų. Fiziškai tyrimus gal ir galima padaryti per trejus metus, bet jie nebus išsamūs, objektyvūs. O neobjektyvūs tyrimai lemia neobjektyvius projektuotojų sprendimus. O neteisingi sprendimai gimdo neteisingus rezultatus. Tokia nenutrūkstanti grandinė. Negalėjimas žengti nė žingsnio į šoną, ką mokėjimo agentūra yra nubrėžusi, lemia tai, kad rezultatas tampa antraeiliu dalyku lyginant su popieriuje parašyta raide. Todėl manau, kad su šia sistema geriau neprasidėti.
Bet yra ir išlygų. Atlikus tam tikrus darbus, galbūt galima pasinaudoti ir europiniais pinigais, bet tik ten, kur jie neliečia esminių dalykų. Pavyzdžiui – nuotekų valymo įrenginių įrengimas. Tegul Europa moka už tai, kad atvykę žmonės turėtų kur gamtai draugišku būdu atlikti gamtinius reikalus. Tai čia viskas gerai. Svarbu jų neprileisti prie tos paminklinės dalies, kur reikia laiko ir kantrybės.
– Koks dabar yra pilies statusas, kokia tvarkybos darbų situacija?
– Dabar jau yra labai nebloga situacija. Objektas turi oficialaus muziejaus statusą, aš esu muziejaus darbuotojas. Pilis yra įtraukta į Valstybės paveldosaugos programą, praėjo atranką, skirtas finansavimas, baigti viešieji pirkimai. Beveik dvejus metus pilyje darbuosis įmonės „Opus Optimum“ restauratoriai ir labai tikimės, jog po beveik dvejų metų bus pabaigti antrojo pilies aukšto tvarkybos darbai. Bet tai dar ne pabaiga. Trūks sieninės tapybos restauracijos ir tam tikrų statybos darbų, kurie apims inžineriją, laukia pastato fasado remontas ir panašiai. Bet viską spręsti reikia nuosekliai. Dabar pradedam su antrojo aukšto tvarkybos darbais, vėliau bandysime pradėti ir kitus darbus. Tikiuosi, kad kai objektas įgaus „prekinę išvaizdą“, t. y. kai jo vidus bus teisingai sutvarkytas, tai ir kiti darbai lengviau pajudės į priekį. Jei pavyks, tai šio statinio epopėja bus užtrukusi kokius 25-erius metus.
– Pradėjus restauracijos darbus iškildavo nemažai klausimų. Atsakymų ieškote Lietuvos archyvuose, to laikmečio pavyzdžiuose užsienyje. Kartais tai prilygsta Sizifo darbui.
– Jeigu nori ką nors daryti, tai visų pirma turi suprasti, ką turi, tada pasirinkti būdus, kaip daryti ir ką daryti. Turi žinoti. O tų žinių nebuvo, nieko nebuvo, tyrimai plaukiojo kažkur ore, pusė jų padaryta, pusė ne. Vis tik mes kalbame apie tai, jog mums reikia žinių, kurios buvo prieš 500 metų, tai seniausia mūrinė pilis Lietuvos provincijoje. Ir tos istorinės medžiagos nėra, o gal jos ir nebegali būti arba ji dar nesurasta. Netgi paveldosaugos specialistai nėra susidūrę su šia epocha. Daugelis jų dirba su XIX a. dvarų projektais, kurių yra daugiausia mūsų šalyje.
Tai yra du skirtingi dalykai – LDK ir carinės Rusijos provincija. Principai skirtingi, gyvensena skirtinga, pasaulėžiūra. Tada pradedi ieškoti, o kaip gyveno tie žmonės prieš 500 metų, ką jie galvojo, apie ką svajojo, kokia buvo jų pasaulėžiūra, kodėl jie namą statė tokį, o ne kitokį, kodėl jie naudojo tokias plyteles, o ne kitokias, kodėl tų plytelių yra tiek daug ir tokių skirtingų rūšių, kodėl jų formos yra retai sutinkamos arba beveik nesutinkamos. Tai natūralūs klausimai, kurie kyla. Turint laiko, o laiko aš turėjau, bandai ieškoti tų atsakymų.
– Ar atsakymų paieškas vykdėte pats vienas, o gal buvo vedliai, kurie padėjo surasti vienus ar kitus kelius?
– Paieškas vykdžiau lyg ir vienas, bet vis tiek su kažkuo kontaktuoji. Ne specialiai prašai, kad va, padėk tu man surasti tą ar aną, bet vykdavo natūralūs pokalbiai ir su architektais, ir su istorikais, ir su menotyrininkais. Gal tų pokalbių nebuvo labai daug, bet kai kurie jų buvo esminiai, kaip kad su dr. Vidu Poškumi. Jis mestelėjo hipotezę apie vieną piešinį, tarp daugelio kitų, ir, kaip vėliau pasirodė, jis buvo teisus, tik reikėjo surasti to piešinio originalą. Jis užsiminė apie Andromedos ir Persėjo mitą, pamatęs ant mūsų sienos nupieštą Andromedą. Paskui liko tik surasti, iš kur perpieštas tas piešinys ant sienos. Tai tokių momentų buvo.
– O kaip su tuo Saulės keliu per pilies menes? Iš kur ta nuojauta, kad pilies vidinėse erdvėse galima stebėti Saulės kalendorių?
– Apie vienokį ar kitokį laiko skaičiavimo būdą pilyje sufleravo plytelės, tiksliau viena jų rūšis, jų forma ir puošyba. Labai retas atvejis, kad keramikos darbai Lietuvoje būtų puošti štampuku. O čia panaudoti net du skirtingi štampukai – vienas su taškeliais, kitas su aštuonių spindulių saulute. Tai iškart pastūmėjo link minties, kad tai yra laiko skaičiavimo, saulės stebėjimo dalykai. Paskui paaiškėjo, kad tokios formos plytelių yra rasta Transilvanijoje (Rumunija) bei Vengrijoje. Tų kraštų mokslininkai šią formą sieja su Mitros sekėjais, II-III a. romėnais, susiejusiais formą su Saulės padėtimi saulėgrįžų ir lygiadienių metu.
Tai va – puošyba, forma, o tuos įtarimus dar sustiprino rastas kalendorinis 12 mėnesių darbų ciklas ant sienų. Yra išlikę lapkritis, gruodis, sausis ir iš dalies vasaris. To užteko, kad surastume Antonio Tempestos graviūras, iš kurių jie buvo perpiešti.
Viskas susijungė į bendrą vaizdą, kad laiko tėkmės suvokimas žmogaus gyvenime buvo labai svarbus XVI–XVII a. Dažnai mes nesusimąstome, kaip teka laikas ir kokia yra mūsų vieta tame laike ir erdvėje. Šis egzistencinis klausimas buvo labai svarbus to laikmečio išsilavinusiam žmogui. Išsikeltų klausimų išraiška persikėlė į architektūrinę, interjero dekoro sferą.
– Kokią matote šios pilies viziją po tų intensyvių 25-erių Jūsų paieškų ir įdėto darbo metų?
– Na, ji galės gyvuoti taip, kaip diktuos to laiko sąlygos. Čia gali fantazuoti ką nori, bet mes gyvename realioje vietoje, realiu laiku, realiomis aplinkybėmis. Vienu metu jos yra tokios, kitu – kitokios. Laikai keičiasi, žmonės keičiasi, žmonių lūkesčiai ir jų poreikiai keičiasi. Todėl kažką labai stipriai prognozuoti negalėčiau. Šiuo metu tai yra muziejinis objektas. Aš kol kas matau čia tuščias patalpas, galbūt vieną arba du kambarius atkurtus pagal to laikmečio dvasią. To pilnai pakaktų pažinimui, edukacijai.
Kitose patalpose galėtų vykti bet kas, kalbu apie kultūrines veiklas. Tuščios patalpos suteikia laisvę. Šiandien jose gali vykti paroda, rytoj – koncertas, poryt – spektaklis. Tai yra manevro laisvė, o manevruoti reikia todėl, kad poreikis lankyti tokio pobūdžio objektus nėra labai išsivystęs Lietuvoje ir norint turėti, ką veikti ištisus metus, reikia manevruoti. Mes turime, kaip aš sakau, Šabo problemą. Kas tai yra? Ogi keliauti mes norime, lankyti norime, ką nors daryti norime, bet tik šeštadienį. Na gerai, dar sekmadienio pusdienį. Ir viskas. Kitos penkios dienos yra beveik tuščios.
– Kokios auditorijos tikitės pilyje?
– Labai norėčiau sutikti žmones, kurie sąžiningai kopia į statų Pažinimo kalną, į kurį užkopti tikrai nėra lengva, kažkas dar ir trukdo. Jei žmogaus vidinis poreikis yra pažinti, sužinoti, įsigilinti, tai su juo yra labai gera bendrauti, o kartais net ir mokytis iš jo.
– Per tuos metus pilyje sutikote šimtus, tūkstančius žmonių. Kaip Jums atrodo, ar norinčių kopti į Pažinimo kalną daugėja ar vis tik mes ritamės nuo jo žemyn?
– Norėčiau tikėti, kad daugėja, nors gal dar per mažai laiko tokiems vertinimams. Bet matau, kad atvažiuoja ne tik senjorai ir vidutinio amžiaus žmonės, bet ir trisdešimtmečiai – keturiasdešimtmečiai. Panašu, kad jiems jau praėjo tas rožinių pramogų amžius ir jie nori prisiliesti prie kažko tikro, gilesnio, pajusti nevienkartinių pojūčių.
– O Jūs nebijote to, kad jei jaunimas nebus vedamas šiuo keliu, tai jis jo ir neras vėliau?
– O kas jį gali vesti? Jeigu švietimo sistema ir formuojamoji viešoji nuomonė stumia visai į kitas vertybes, vartotojiškumą, vienkartines „balalaikas“, tai aišku, kad nieko gero. Bet gal kito kelio ir nėra, kol žmonės neišsiskirsto patys savais keliais, mes juk visi skirtingi. Taip paskui ir liekame vieni su vienokiais poreikiais, kiti su kitokiais. Manau, kad nereikia pretenduoti į tuos, kuriems reikia tik pramogų. Jie jų ir turėtų ieškoti pramogų parkuose. Muziejinės institucijos nėra pramogų parkai, jų ne tokia funkcija. Kai muziejai bando mėgdžioti pramogų pasaulį, eiti pigiu keliu, tai verčia sunerimti. Čia reikalinga pusiausvyra tarp patrauklumo ir turinio gilumo.
– Kokios yra Jūsų asmeninės vertybės?
– Apie tai nenorėčiau kalbėti. Tai nėra diskusijų objektas.
– Peržvelgus tuos visus metus, kuriuos praleidote pilyje, ar nesigailite priimto sprendimo imtis darbų?
– Ne. Aš dažnai girdžiu šitą klausimą. Bet tikrai ne. Dabar aš jau išgyvenu tą malonumų laikotarpį, kai turiu sukaupęs daug žinių, viskas juda taip, kaip ir turėtų, galiu matyti atliktų darbų rezultatus ir planuoti naujas veiklas. Reikia ir prie raštų prisėsti, apibendrinti archyvus. Man patikėtas ir architektės archyvas, kuri prie Siesikų pilies dirbo beveik 50 metų – tai šimtai nuotraukų, ranka rašytų dokumentų, tai visą tą irgi reikia sutvarkyti.
– Gal galit pasidalinti akimirka iš pilies gyvenimo, kurią malonu prisiminti, kuri kelia šypseną?
– Visi geri prisiminimai kelia šypseną. Jų daug. Blogų prisiminimų nėra. Galbūt buvo įvykių blogų, bet jie visada atsitraukia ir užsimiršta. Žmogaus sąmonė taip sukonstruota, kad jis, savo emocinę būklę saugodamas, apie tai stengiasi negalvoti ir tada visa tai išsitrina iš atminties. Ir va kaip iš vaikystės mes prisimenam, kaip skaniai kvepėjo žemuogės arba šienas, o kad tame šiene ropinėjo visokie vabaliukai ir lįsdavo po marškiniais ar sijonu, tai mums visai nebeaktualu, bet kvapą mes atsimename. Taip ir čia, prisiminimai yra geri, sutikti žmonės yra geri. Iš tikrųjų per tuos metus aš sutikau tiek daug įdomių, gerų žmonių, susijusių su pilimi. Tikrai. Buvo vienas kitas neprietelius, bet čia ant kelių pirštų suskaičiuoti galima. O tų gerųjų yra tūkstančiai. Neperdedu. Jų tikrai ne dešimtys ir ne šimtai, o tūkstančiai, su kuriais be galo gera bendrauti.
– Jūsų vizitinė kortelė?
Siesikų pilis
Daugaliai 1, Siesikų sen., Ukmergės r. 20317
Tel. 8 612 94 091
El. p. siesikai@ukmergesmuziejus.lt
https://ukmergesmuziejus.lt/skyriai/siesiku-pilis
FB Siesikų pilis