Keliukas vingiuoja vis toliau nuo civilizacijos. Abipus jo siūbuoja aukšta laukinių augalų pieva. Plieskia karšta vidudienio saulė ir nuo žemės sklinda sumišęs skirtingų augalų aromatas. Pačiomis aukščiausiomis natomis čirškia žiogai, o tolumoje it žvakės stiebiasi kadagių siluetai. Kažkur skardžio apačioje galima nujausti esant gaivią upės vagą. Sraigiukas pasijaučia it kalnų papėdėje toli pietuose. Karšta. Reikia atgaivos. Taigi Sraigiukas iš lėto praveria vartelius ir žengia į kieme, žalių sodrių augalų pavėsyje, suręstą pavėsinę.
– Erikai, atsivertus enciklopediją galima perskaityti lakonišką Jūsų apibūdinimą – speleologas, keliautojas, rašytojas, fotografas, publicistas, kelionių vadovas ir gidas. O ką Jūs pats keliais sakiniais galėtumėte pasakyti apie save?
– Esu urvinis valkata. Kodėl? O kas landžioja po urvus? Urviniai. Aš vienas jų. Kodėl valkata? O argi normalus žmogus savo noru gali praleisti svetur 10 metų? Aš galėjau, bet, kaip tikras valkata, vis grįždavau nakvoti „po savo tiltu“. Kas belieka, jei Lietuvoje – geriausia, jei čia – mano namai, šeima.
Bet mano gyvenimas yra kelionė, o kelionė man yra gyvenimas. Man nieko pasaulyje nėra gražesnio už urvus, kalnus, rūką, asilus, kadagius ir kaktusus. Ir, žinoma, moteris. Aš esu veiklos žmogus ir mąstytojas. Save apibūdinu kaip mokslu pasitikintį optimistišką realistą.
– Jūsų pavardė sufleruoja apie kitų tautybių šaknis. Gal galite pasakyti, koks kraujas teka Jūsų gyslomis?
– Pagal tėčio vyriškąją liniją esu suomis, pagal tėčio moteriškąją liniją – latvis, pagal mamos vyriškąją liniją – lietuvis, o pagal mamos moteriškąją liniją – nei tai lenkas, nei tai sulenkėjęs lietuvis. Taigi esu finų kilmės lietuvis.
Dauguma mano protėvių – krikščionys, priklausę dviem konfesijoms – katalikų ir evangelikų liuteronų. Sakau – dauguma, nes būta ir laisvamanių. Paauglystėje ėmiau abejoti tuo, ką man tikėjimo klausimais sakydavo mama (tėtis dažniausiai tylėdavo). Mokykloje išgirstus dalykus kartais vertindavau kaip sovietinę propagandą. Ėmiau kritiškai vertinti daug ką. Toks buvo mano amžius, sakysite. Taip, be abejo. Bet tam turbūt ir yra skirtas šis amžiaus laikotarpis, kad susiformuotų unikali, savita ir nepriklausoma asmenybė.
Nors buvau krikštytas Romos kataliku ir esu atlikęs pirmosios komunijos sakramento apeigas, bet ilgainiui išgirdęs kitokį požiūrį, ėmiau abejoti tuo, kas ką sako. Netapau aš ateistu, bet Dievo buvimu aš tikėti nustojau. Taip, būdamas apie 15-16 metų amžiaus, aš palaipsniui tapau bedieviu. Apostazę atlikau tik 2021 m., t.y. jau būdamas 71-erių.
– Apostazė. O ką ji žmogui duoda? Jūsų tėvas antroje gyvenimo pusėje nusprendė tapti liuteronų kunigu, o Jūs apsisprendėte pats išsižadėti Bažnyčios. Kodėl?
– Apostazė neduoda nieko reikšmingo, apčiuopiamo. Mano atveju Bažnyčia dar niekaip nesureagavo. Manau, kad apsisprendusiam žmogui ji nurodo paties pasirinktą kryžkelę. Kuriuo keliu pasuksi, toks jis ir bus likusį gyvenimą. Taigi, žmogui apostazė duoda tam tikrą minčių laisvę, tai savotiškas atskaitos taškas.
Mano ir mano tėvo keliai yra labai skirtingi. Aš gerbiau ir gerbiu jo sprendimą, jis gerbė manąjį. Mes su juo labai daug bendraudavome. Bažnyčia ir tikėjimas (Dievu) yra labai skirtingi dalykai. Žodį „tikėjimas“ šiandieną aš linkęs keisti žodžiu „žinojimas“.
Gyvenime daug kartų lankiausi musulmonų sunitų, krikščionių katalikų ir stačiatikių maldos namuose, bendravau su musulmonais, krikščioniais. Neblogai pažįstu jų tikėjimą. Tačiau dabar savo apmąstymuose vis dažniau grįžtu pas animistus – su jais teko irgi nemažai bendrauti. Jų mintyse/matymuose/pojūčiuose yra labai daug racionalumo.
– Kelionės praplečia horizontus. Ar gali būti, kad laisvamanišką požiūrį formavo ir kelionės bei patirtys, kurių paprastai nepatiriama gyvenant sėslų gyvenimą?
– Nemanau. Kuprinę ant pečių užsidėjau jau būdamas pilnametis. Iki to laiko mane labai saugojo mama. Netgi su tėvu nelabai noriai išleisdavo, sakydama, kad nebūsiu tinkamai prižiūrėtas. Mano senelis Jonas Laiconas buvo laisvamanis, gal su genais paveldėjau? Žiūrėdamas į praeitį manau, kad bedieviškumas man ėmė formuotis vidurinėje mokykloje, įgyjant žinių.
Įtakos mano mąstymui turėjo ir turi bendravimas su tokiomis ryškiomis asmenybėmis, kaip kad medinčiumi/šamanu Petru Dabrišiumi, kolekcionieriumi Egidijumi Jakubausku, kunigu Eriku Laiconu, gydytoju Gintautu Laurinavičiumi, gide Mila Monke, speleologu Vladimiru Rezvanu, rašytoju Mustafa Tukajumi, ūkininke Gunita Virka ir nemažas sąrašas knygų, mokslinio pobūdžio knygų.
– Bet keliaujate ne tik per knygų puslapius. Jūsų žemėlapyje mažai belikę baltų dėmių, tiesa?
– Mano gyvenimo didelė dalis vyksta būtent kelionėse. Nuo 1970 iki 2020 m., t. y. 50 metų keliavau labai intensyviai. Lankiausi visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Buvau 73 šalyse: per 100 kartų lankiausi Kroatijoje bei Bosnijoje ir Hercegovinoje, tad tapau bene žinomiausiu Balkanų šalių specialistu Lietuvoje.
Esu nukeliavęs per 1,2 milijoną kilometrų arba 30 kartų apkeliavęs Žemės rutulį per pusiaują. Iš viso praleidau daugiau kaip 10 metų ne Lietuvoje.
– O kaip Jūsų gyvenime atsirado speleologija? Kas tai yra speleologija?
– Speleologija – graikiškų žodžių „urvas“ ir „mokslas“ junginys. Lietuviškai tai būtų „urvotyra“. Ne kiekvienas, įsiskverbęs (toks yra oficialus terminas) į urvą, gali būti speleologu. Kaip kažkas yra pasakęs: „urve buvau du kartus – pirmą ir paskutinį.“ Speleologija – tai pašaukimas, kai be urvų nebegali ramiai gyventi.
1971 m. dalyvavau pėsčiųjų žygyje Kryme. Pakeliui užsukome į Raudonąjį urvyną – didžiausią Krymo pusiasalyje. Tai – šešių aukštų labirintas, besidriekiantis per 25 km. Pirmuoju aukštu teka požeminė upė su daugybe ežerų, krioklių ir sifonų. Čia galima pamatyti ir vieną didžiausių stalaktitų Europoje, kurio amžius – apie 8000 metų. Būtent tada rimtai susidomėjau speleologija, nes prieš tai buvo tik knygos: Paslaptingoji sala, 20 000 mylių po vandeniu, Dešimt metų po žeme.
Speleologinį išsilavinimą gavau Rusijoje (1978-1981 m.), vėliau stažavausi Bulgarijoje. 11 metų dirbau speleologinį pedagoginį darbą Lietuvoje, Rusijoje ir kitose sovietų sąjungos šalyse. Iki 2020 m. dalyvavau 23 speleologų ekspedicijose visame pasaulyje, o 19-ai iš jų vadovavau. Per visą tą laikotarpį daugiau kaip 333 kartus įsiskverbiau į 44 šalių urvus.
– Kuri speleologinė ekspedicija įsiminė labiausiai?
– 1983 m. vyko 24 parų mano giliausias įsiskverbimas (1320 metrų žemiau žemės paviršiaus) Sniego prarajoje Gruzijoje. Tuo metu tai buvo antrasis pagal gylį pasaulio urvas. Dabar jis yra penktoje vietoje. Šitame urve yra didžiausias požeminis sniegynas ir ledynas Europoje. Ekspedicijos metu pasiekiau ne tik savo asmeninį, bet ir Lietuvos nusileidimo į gylį bei įsiskverbimo trukmės rekordus.
1986 m. pakilau į aukščiausią mano gyvenime pasiektą vietą – 4 655 metrų virš jūros lygio – Akbaitalo perėją Pamyro kalnuose, Tadžikijoje.
2014 m. įsiskverbiau į „Šibalbą“ (orig. kalba Xibalba) – šventą majų požemio dievų buveinę Actun Tunichil Muknal urve, Belize. Išvertus iš majų kalbos „Xibalba“ reiškia „baimės vieta“, suvokiama, kaip vartai į pragarą. Tai aukojimų vieta, klote nuklota žmonių kaulais, keramikos skeveldromis. Majų kultūra lyg išnykusi, bet tai nėra tiesa. Žiurkės ilties urve, Gvatemaloje, stebėjau majų berniuko gydymo ritualą, kurį atliko šamanas. Apima labai keistas jausmas, kai supranti, kad tradicijos gyvos ne šimtmečius, bet tūkstantmečius.
– O kaip su speleologija Lietuvoje? Juk tai Jūs atnešėte šią „bacilą“ į mūsų kraštą. Ką galima rasti Lietuvos lygumose?
– 1977 metų pabaigoje inicijavau Kauno speleo sekcijos „Omega“ įkūrimą ir nuo to laiko su nedidele pertrauka buvau jos pirmininku iki 1984 m. Vėliau tapau Speleologijos komisijos pirmininku, o atgavus Nepriklausomybę – Lietuvos speleologijos sporto asociacijos generaliniu sekretoriumi, vėliau – Lietuvos speleologijos asociacijos prezidentu. Nuo 1993 m. esu Lietuvos atstovas prie Tarptautinės speleologijos sąjungos (UIS).
Lietuvoje išlandžioti beveik visi urvai, o garsiosios Karvės olos žemėlapis nubraižytas mano rankomis. Būtent ten 1978 m. nuo žemės pakėliau kelias šikšnosparnių kaukoles. Kaip paaiškėjo – visai netyčia aptikau iki tol Lietuvoje nefiksuotos šikšnosparnių rūšies, t. y. ūsuotojo pelėausio (Myotis mystacinus) egzistavimo artefaktus.
– Keliaujant, nori nenori namai užsipildo „suvenyrais“. Kokie yra Jūsų kelionių trofėjai?
– Kolekcionieriumi tapau dar vaikystėje – rinkau pašto ženklus, atvirutes, degtukų dėžučių etiketes, monetas. Kol „nesusirgau“ urvų liga, rinkau bet ką, o nuo 1971 m. į mano kolekciją patenka viskas, kas susiję tik su urvais, speleologija, karstiniais reiškiniais. Dabar mano įkurtame Speleologijos centre „Karsa“ yra sukaupta per 400 knygų, 300 periodinių leidinių ir lankstinukų, apie 1100 atviručių, daug pašto ženklų, ženkliukų, lipdukų, emblemų, banknotų, monetų, magnetukų, gairelių, medalių, iškarpų, kalendorių šia tematika. Taip pat galima pamatyti kelias žuvis iš gilių urvų požeminių vandens telkinių, mineralų kolekciją.
Dar prieš 50 metų susimąsčiau, kad būtina kaupti viską, ką randu piktadarių nulaužtą ir numestą urvuose ant žemės, ir tai, kas susiję su urvais. Kodėl sakau piktadarių? Jei gamtoje nuskini gėlę ar nulauži medį, kitais metais jis ataugs. Jei urve ką nors nulaužei, tai niekada nebeataugs. Taip buvo pradėtas Speleologijos muziejaus eksponatų rinkimas.
2018 m., švenčiant Lietuvos speleologijos 40-metį, mano viensėdyje Išlestakių kaime, su draugų pagalba pastačiau ir įkūriau Speleologijos centrą „Karsa“. Kol kas tai vienintelis Lietuvoje, o galbūt ir visoje Baltoskandijoje, Speleologijos muziejus, talpinantis apie 2000 eksponatų iš pačių įvairiausių mano kelionių po žeme ir aplink Žemę.
– Sukaupėte žinių bagažą, kuris sunkiai sutilptų į kelių knygų tomų rinkinį, milžinišką gyvenimišką ir išgyvenimo ekstremaliomis akimirkomis patirtį. Ar įmanoma tuo pasidalinti su kitais?
– Taip, esu patyręs ne vieną ekstremalią situaciją: per plauką išvengęs žūties nuo kalnų griūties, išgyvenęs krytį į prarają, dehidrataciją, esu buvęs apgraužtas šuns (tą graužimo garsą iki šiol pasąmonėje girdžiu), išgyvenau autoavariją ir kelis insultus. Keliaudamas atogrąžose 2012-2018 m., supratau, kaip svarbu pasitikėti mokslu ir nevengti vakcinacijos bei kitų užkrečiamų ligų profilaktikos. O kritinėse situacijose išgyventi padeda tik šaltas, racionalus protas ir visada – atviras santykis su vietiniais/čiabuviais/tenbuviais.
Lankydamasis Pietryčių Azijoje 2012-2013 m. ir Papua Naujojoje Gvinėjoje 2018 m., supratau, kad žmogus turi būti dosnus ir dalintis su kitais tuo, ką turi. Taip aš ėmiau daugiau rašyti, fotografuoti ir visokeriopai skleisti sukauptas žinias.
Esu parašęs 16 knygų. Tai ir „Lietuvos speleologijos istorija“ (2003), 6 dalių genealoginis veikalas „Mano kilmė“ (2010-2016), „Įeik, žmogau, į šią didybę!“ trilogija, kurią sudaro „Vidurdienio tamsa“ (2018), „Baimės vieta“ (2019) ir „Žmogienos skonis“ (2020 m.), trilogija „Prakeikti Balkanai“ (2021 m.), „Biofilija“ (2022).
Mano rašliavų sąraše yra ir pasaka, ir humoreskų, ir kelionių vadovų. Nuo 2001 m. „Visuotinei lietuvių enciklopedijai“ pateikiau per 200 mokslo populiarinimo straipsnių ir 6 000 nuotraukų. Fotografuoju nuo paauglystės, tad esu sukaupęs daugiau kaip 83 000 nuotraukų.
Šiuo metu rašau autobiografinį pasakojimą „Urvinis. Valkatos gyvenimas“.
– Atvykę į Jūsų viensėdį žmonės gali susipažinti ne tik su Speleologijos centru „Karsa“, bet ir su įspūdingu kadagynu. Daugelis žino ant Kauno marių šlaito esantį kadagyną, o Jūsiškis – tarsi paslėptas perliukas. Gal galite kiek plačiau apie jį papasakoti?
– Kadagiai žavėjo mane nuo vaikystės. 1991 m. įsigijus sodybą Išlestakiuose prie kadagių augavietės, ilgainiui pavyko įsigyti ir aplinkinę žemę su mišku ir kadagynu. Tuomet ir kilo mintis įsteigti draustinį. Tai bene vienintelis privatus draustinis Lietuvoje. Daugelį gąsdina žodis „draustinis“, o aš pats dar 2004 m. inicijavau jo steigimą. Kreipiausi į Aplinkos ministeriją su pasiūlymu Margupio kadagyną įtraukti į Europos ekologinį tinklą Natura 2000. Dabar šis kadagynas yra sudėtinė Margupio valstybinio botaninio draustinio, įsteigto 2012 m., dalis. Botaniniame draustinyje galima grožėtis ne tik kadagiais, bet ir į Raudonąją knygą įrašytais melsvaisiais gencijonais, jei atvyksite jų žydėjimo metu.
– Koks optimaliausias laikas turėtų būti praleistas pas Jus, kad atvykusieji tikrai pajustų vietovės išskirtinumą?
– Viensėdžio aplinka nuteikia ramiam pasivaikščiojimui. Čia nėra didelių atstumų, nėra, kas trikdytų dėmesį. Žmonės gali mėgautis visiška tyla ir ramybe. Seniau ją dar kiek sudrumsdavo mano galvijai, mat 2003-2020 m. turėjau ekologinį ūkį, kurio tikslas buvo puoselėti daugiametes pievas. Mano tezė – galvijai, nuolat judėdami pievose, mažiau teršia gamtą ir tuo pačiu Baltijos jūrą, nei stovėdami tvartuose, 2013 m. Helsinkyje (Suomija) buvo įvertinta „Aplinkai draugiškiausio Baltijos ūkininko Lietuvoje 2013“ apdovanojimu. Auginau mėsinius galvijus ir asilus.
Dabar svečius pasitinka tik kelios katės ir medinės skulptūros. Speleologijos muziejuje lankytojai paprastai praleidžia apie 2 valandas. Į Kadagyną galima atvykti su iškylos vaišėmis, kiemo pavėsinėje užsikurti laužą ir praleisti ištisą pusdienį, o jei kam norisi visiškai laukinės egzotikos – yra suręsta pašiūrė, kurioje, atsivežus savus miegmaišius, galima ir pernakvoti.
– Gal kažko nepaklausiau, ką norėtumėte pasakyti?
– Jeigu manęs paklaustumėte, kokie mano gyvenime iki šiol buvo patys įstabiausieji matytieji dalykai, atsakyčiau, kad: šiaurės pašvaistė; urvai; džiunglės.
Jūsų vizitinė kortelė?
Speleologijos centras „Karsa“
Išlestakių k. 1, 74420 Seredžiaus sen., Jurbarko r.
Tel. 8 688 71 284
El. p. erikas@laiconas.lt
www.laiconas.lt