Viržių žiedai ir medaus aromatas. Beržų šakų šnaresys ir žiogų simfoninis orkestras. Čia Sraigiukui – viskas pažįstama, matyta, girdėta, užuosta, ragauta. Čia – jo namai ant šilto, saulėje įkaitusio akmens. Čia – jo takas. Taigi ką jis dabar veikia? Gal ruošiasi išgerti aromatingos šermukšnių arbatos, o gal paskanauti sūrio su erškėčių žiedlapių uogiene? Sraigiuko bičiulis Sraigūnas Lėtūnas jau moja ranka, taigi reikia paskubėti.
– Kiek metų esate turizmo pasaulyje ir kas paskatino keliauti?
– Nuo mažumės keliaudavau su tėvais. Pirmoji kelionė buvo dar mamos įsčiose į Kaukazo kalnus. Matyt, kalnuose ir įkvėpiau tą klajoklišką bacilą. Dabar, gerai pagalvojus, mano mylimiausi knygų herojai buvo tabore gyvenantys romai arba keliaujantys cirko artistai. Labai imponavo tas gyvenimas vis kitoje vietoje. Kažkas iš protėvių, matyt, perdavė man tą geną.
Kai buvau 14 metų keliavome į Rusiją, prie Volgos ištakų. Dabar labai lengva planuoti keliones, kai yra visagalis internetas ar google maps. Tuomet tebuvo dideli, kaip paklodės, žemėlapiai ir knygos. Tėvas kaskart suplanuodavo mums kokią iškylą. Tąkart maršrutas vingiavo tokiais keliais, kad vietomis išlipdavome iš automobilio ir eidavome paskui jį, o tėvas vienas išvairuodavo per kemsynus ir purvynus. Pamenu, kad tuomet, pervažiavus gūdų neperžengiamą mišką, išvažiavome į kažkokį kaimą. Žmonės, pamatę mūsų automobilį, klaupėsi ant kelių ir žegnojosi. Sakė, kad daugiau nei pusę metų čia niekas nėra pravažiavęs.
Pamirkę kojas pelkėje, iš kurios išteka Volga, užsukome į kažkokią bažnyčią prie Seligero ežero. O ten – vietinė gidė tarsi žirnius į sieną bėrė faktus, skaičius ir kitą informaciją, kurios jau nepamenu. Bet tą akimirką ir įvyko TAI. Mano mintyse buvo tebuvo „Kaip aš norėčiau TIEK daug žinoti ir pasakoti kitiems“. Grįžom iš kelionės ir nuo tada visi tėvo žurnalai „Mokslas ir gyvenimas“ buvo sukarpyti ir suklijuoti į mano tyrinėjimų sąsiuvinius. Tik visai neseniai juos paaukojau laužui.
– Ar pavyko įgyvendinti vaikystės svajonę, ar vis dar jos tebesiekiate?
– Berods praeitą vasarą vienas mano keliautojas priėjęs sako: „Tik Jūs neįsižeiskit, bet norėjau pasiteirauti, o kaip Jums sekasi gyventi?“. Išpūčiau akis ir klausiu: „O kas negerai?“. Jis patylėjo, pasimuistė ir tarė: „Na, viskas gerai, aš tik pagalvojau, kad kai TIEK žinai, kaip viskas turi aplink atrodyti, kaip reikia gyventi tarp mūsų, kurie nelabai ką žinome apie istoriją, apie žmones, kurie kažkada gyveno ir sukūrė tai, ką šiandien turime“.
Man tai buvo pats geriausias įvertinimas. Ne premija, ne diplomas, ne medalis, ne užlipimas ant scenos, bet paprastas keliautojo klausimas belaukiant kavinukėje, kol atneš kavos puodelį. Suvokimas, kad mano sukauptos žinios, gebėjimas analizuoti vieną ar kitą situaciją geo kontekste ir susisteminant ją iki kasdienybės, šiandieninio mąstymo, padeda žmonėms suvokti mūsų krašto patirtis, pasiekimus, nuopuolius, peržiūrėti vertybinius pasirinkimus. Vaikystės svajonė žinoti TIEK daug natūraliai peraugo į KAIP. Kaip be vaidybos, animacijos, cirko, surežisuoto scenarijaus perteikti savo žinias taip, kad paliestum klausančiojo širdį ir protą. Turbūt tai ir yra skirtumas tarp gido, istorijų pasakotojo, ir vaidintojo, atmintinai išmokusio kažkieno parašytą tekstą.
– Renkantis studijas nebuvo jokių poleminių ginčų su savuoju vidiniu Aš?
– Deja… Buvo. Vienos išvykos į Estiją metu mane pakerėjo archeologai, kasinėję Turaidos pilį. Be proto norėjau studijuoti archeologiją, bet mama nusprendė, kad kapstytis drėgnoje žemėje – ne moterų užsiėmimas. Taip atsidūriau anglų filologijos studijose. Jos plauke sau, o aš – šalia jų, kol vieną dieną nepamačiau skelbimo laikraštyje „Gidų kursai“. Baigiau ir iškart pradėjau keliauti.
Magistro studijos nusikėlė beveik dešimtmečiui, nes ten, kur norėjau studijuoti, vienu iš stojamųjų atrankos kriterijų buvo matematika. Kol šis kriterijus nebuvo panaikintas, negalėjau įstoti į Klaipėdos universitetą, kuriame buvo ruošiami turizmo specialistai.
– Magistrinio darbo temą pasirinkote Lėtąjį turizmą. Kodėl?
– Kelionė iki Lėtojo turizmo buvo ilga, bet labai natūrali. Gerą dešimtmetį dirbau masinio turizmo srityje. Autobuse praleisdavau nuo pusmečio iki devynerių mėnesių. Lėkdavome per valstybes ir dėdavome pliusiukus „Mačiau, mačiau, mačiau“. Vienu metu Paryžius jau buvo tapęs antraisiais namais. Eidavau gatve, o vietiniai sveikindavosi kaip su sava. Viešbutyje net turėjau savo nuolatinį kambarį, kai kuriuose muziejuose leisdavo pačiai pravesti ekskursijas. Dirbdama Kipre turbūt pirmąkart supratau, kad labai labai pavydžiu kipriečiams. Jie niekur neišvažiuodavo iš namų, o toje nedidelėje saloje diena iš dienos niekur neskubėdami bendraudavo su atvykusiais. Jie tiesiog savo namuose gyveno αύριο (rytoj) ritmu. Pietietiškas joie de vivre gyvenimo būdas padarė perversmą mano mąstyme.
Pagaliau pavykus įstoti į turizmo studijas Klaipėdoje turėjau pasirinkti magistrinio darbo temą. Ilgametės klajonės ir suvokimas, kad keliaujame tokiais „paviršiukais“, natūraliai padiktavo manąją. Pietietiškas joie de vivre ir gebėjimas per paprastus kaimo žmones, kasdieniškus buities darbus, ritualus perteikti Genius Loci tapo mano kelrodžiu. Tuo metu Europoje Lėtasis keliavimas jau buvo neblogai žinomas, o pas mus, Lietuvoje, kai daugelis dar buvo (o ir tebėra) kankinami Must see troškulio, skambėjo labai neįprastai ir keistai.
– Grįžote iš Kipro ir nustojote keliauti?
– Nevisai taip. Nusprendžiau gyventi ir dirbti šiek tiek sėsliau. Po visų portugalijų, ispanijų, prancūzijų, olandijų, švedijų, suomijų, Birštonas atrodė tarsi ranka pasiekiamas priemiestis. Nors kažkada, kai vyras užklausė, ar nenorėčiau kraustytis į Birštoną gyventi, atsakiau, kad ne, tai – ne mums. Nejau gyvensime Birštone ir važinėsime dirbti į Kauną? O atsitiko taip, kaip atsitiko – gyvenome Kaune, dirbti važinėdavau į Birštoną. Ir taip – šešerius metus, kasdien apie 100 km.
Galima paskaičiuoti, kiek kilometrų nuvažiavau. Čia tokia linksmoji matematika gaunasi. Jei mėnuo vidutiniškai turi 20 darbo dienų, jas padauginus iš 12 mėnesių, gauname 240 dienų. Padauginkime iš 6 metų ir jau turime 1 440 darbo dienas. Padauginus jas iš 100 kilometrų, pamatysime gana įspūdingą skaičių – 144 000 kilometrų. Štai toks tas „sėslesnis“ gyvenimas gavosi, neskaičiuojant visų komandiruočių ir darbinių kelionių.
Kaip ten bebūtų, darbas Birštone buvo vienas kūrybingiausių mano gyvenimo etapų. Vadovaudama Birštono turizmo informacijos centrui turėjau galimybę išvaikščioti, išjausti kiekvieną kampelį, apčiuopti vietovės Genius Loci. Išnaršiau archyvus, bendravau su kolekcionieriais, vietiniais žmonėmis, po trupinėlį rankiojau kurorto savastį ir siekiau ją per įvairius renginius, leidinius ištraukti į dienos šviesą. Kalbu ne apie karališkąjį Birštoną, o apie tarpukario Birštono aukso amžių, kuris padėjo miestui kurorto pamatus, ant kurių jis tebestovi ir šiandien.
– Kodėl palikote Birštoną ir koks buvo tolimesnis kelias?
– Tam buvo keletas priežasčių. Miestų miestelių turizmo vystymasis yra glaudžiai susijęs su politika. Jeigu visi žiūri viena kryptimi, tuomet viskas puiku. Tačiau dažnu atveju politinės ambicijos būna svaresnės už kryptingą ir racionalią turizmo raidą. Turistui, keliautojui visai nesvarbu, kur baigiasi vienos savivaldybės ribos ir kur prasideda kitos. Pastaruoju metu vis daugiau savivaldybių pradeda save pozicionuoti per regiono sąvoką, kuriamos bendros turizmo vystymosi gairės, vizijos. Ir tai yra labai gerai. Pamažu artėjame prie to, kas vakaruose seniai įprasta ir suprantama.
Kada galutinai įsitikinau, kad laimi politinės ambicijos ir viskas linksta į asmeniškumus, nusprendžiau ieškoti kitos veiklos. Tokios, kuri būtų ne destruktyvi, o pakelianti sparnus. Prie to prisidėjo ir vienas labai asmeniškas nutikimas.
Tam, kad laiku atvykčiau į darbą Birštone, savo vaiką į darželį, o paskui ir mokyklą, atveždavau patį pirmą ir palikdavau sargui. Pasiimdavau vėlgi iš sargo, kada darželyje, mokykloje jau nieko nebūdavo. Kartą, Kaune, važiuojant pro naujai statomą pastatą, vaikas paklausė, ką čia stato. Atsakiau, kad gal kažkieno darbelis bus. O vaikas po ilgokos pauzės nedrąsiai tarė: „Mama, o kodėl čia negali būti tavo darbelis, kodėl tu turi važiuoti į Birštoną?“. Taip viskas tikriausiai ir susidėjo į vieną vietą, natūraliai priartėjau prie savo svajonės – dirbti tik taip, kaip aš noriu ir tik ten, kur aš noriu.
– Kodėl nusprendėte pakeisti ir gyvenamąja vietą?
– Ilgos kelionės, vėliau važinėjimas kasdien į Birštoną, tiesiog nukirto visus saitus su Kaunu. Kartą bičiulis Gintaras Česonis pakvietė į savo naujojo fotoalbumo „Kaunas – miestas Santakoje“ pristatymą. Be galo gražios nuotraukos, šiltas auditorijos bendravimas, nuotaikingi istorijų pasakojimai, o aš staiga suvokiau, kad tas miestas gyvena be manęs. Aš su visu tuo kažkur prasilenkiau, nepastebėjau, manęs niekas nebesieja su tuo, kas vyksta čia ir dabar. Tad žengti dar vieną labai natūralų žingsnį savo gyvenime buvo visai nesunku.
Be abejo, daug kas atkalbinėjo, stebėjosi, nesuprato – kaip iš paryžių, londonų bulvarų ir galiausiai senamiesčio skliautų galima imti ir išsikraustyti į visišką vienkiemį. Tačiau mano vaikystės vasaros prabėgo atokiame vienkiemyje. Iš tiesų tai buvo grįžimas prie to, ko visad labai troškau, tik nemokėjau sau pati įvardinti.
Persikėlus gyventi į kaimą kasdieninis gyvenimas priminė labiau užmiesčio gyventojo kasdienybę. Bandymas kovoti su žole, suspėti dirbti „ofisinį“ darbą ir su pincetu lankstytis daržo lysvėse. Tačiau viskas po truputį keičiasi tuomet, kada iš tiesų imi gyventi kaimo gyvenimą. Tai yra kada po kiemą pradeda lakstyti kaimui įprasta gyvybė, o ne žoliapjovės robotas ir kurjeriai, atvežę maisto pirkinių krepšius iki durų.
– Iš turizmo perėjote į žemės ūkį?
– Ne visai. Kadangi, kaip minėjau, dar negimusi jau „turistavau“, tai tikriausiai iš to taip niekur ir nepabėgau. Pasikeitė tik pats gyvenimo būdas – ant stalo dedu tai, kas užaugo darže, į puodą keliauja tik tai, kas užaugo tvarte. Parduotuvės duris praveriu tik dėl tų prekių, produktų, kurių pati negaliu užsiauginti ar pasigaminti. Natūrinis ūkis visada buvo mano mintyse, nors daug kas netikėjo, kad aplink mano namus lakstys avys ir žąsinai.
Atsimenu kaip vaikystėje sėdėdavau priešais kaimynų rugių lauką ir bandydavau suskaičiuoti kiek iš vienos varpos, pasėjus jos grūdus, išaugs naujų? Kiek man reikės metų, kad užsėčiau va tokį rugių lauką? O kaip aš juos nupjausiu? O kaip aš juos nukulsiu? O kaip sumalsiu? Ištisos meditacijų valandos žiūrint į vieno rugio varpą.
Dabar man įdomu, o kaip išsivirti degutą? Dar kaupiuosi, bet vieną dieną imsiu ir išsivirsiu. Kam? Nes muilus ir gydomąją kosmetiką savo reikmėms gaminu pati. Kai visą procesą nuo A iki Z galiu padaryti pati, tuomet tikrai žinau, ką laikau rankose.
– O kaip įlindote į Sraigūno Lėtūno kiautą?
– Gimus mažajai supratau, kad niekaip nebegaliu grįžti į tas pačias vėžes kuriose buvau. Suvokiau, kad tai yra tas laikas, kada galiu viską kardinaliai pakeisti. Tad nusprendžiau niekam neįsipareigoti jokiais darbiniais santykiais ir dirbti taip, kaip aš pati to noriu.
O norėjau aš ne kilometrų ir sudėtų pliusiukų „mačiau“, bet kelionės prasmės. Norėjau ne blizgučių, bet gelmės. Norėjau ne pramogos, bet žinių. Norėjau ne plačių bulvarų, bet duobėtų miestelių gatvelių. Norėjau aprėpti geo ir makro, kad suvokčiau tai, kas vyksta mikro pasaulyje.
Šiandien keliaudama ieškau mažai pramintų ir netgi paribio takų. Bandau atrasti „nereikšmingos“ vietovės raktus, prakalbinti nebylias sienas ir tylius portretus, įsiklausyti į jų patirtis ir per tai suvokti vietovės dvasią. Bandau praskleisti mitologizuotų pasakojimų skraistes ir atrasti apčiuopiamas realybės briaunas. Bandau užuosti tvyrojusius kvapus ir paragauti kadaise garavusių gardėsių, pasiraitoti rankoves ir prisiliesti prie vieno ar kito kadaise įprasto kūrybinio proceso.
Smagu kada mano keliautojai vis dažniau nori išsukti iš greitkelio, apeiti masinės kultūros atstovus ir susitapatinti su mažo kaimelio gatvelėmis, susilieti su ten vykstančiu gyvenimu. Tai – ilgas procesas, bet kada žmonės pasako, kad su manimi vyks nesvarbu kuria kryptimi, tereikia tik nurodyti kada, tai užaugina sparnus naujam skrydžiui.
– Tai vis tik, kodėl Sraigūnas Lėtūnas?
– Po lietaus mūsų pievos ir keliukai būdavo tiesiog apgulti sraigių. Taip kilo mintis parašyti prašymą gatvei suteikti Sraigių tako pavadinimą. Dabar, kai pagalvoju, tai buvo mano klaida. Netrukus žmonės su kibirais pradėjo važiuoti iš visur ir po lietaus rinkti sraiges. Vienu metu jas supirkinėjo beveik ant kiekvieno kampo. Šiuo metu tepasirodo vos viena kita. Išrinko viską. Na, o kai pradėjau galvoti apie savo pseudonimą, viskas vėl natūraliai sustojo į savo vietas: Sraigių takas (gyvenamoji vieta) ir magistrinio darbo tema (noras lėtai keliauti į gylį, ne tik į priekį) – štai ir Sraigūnas Lėtūnas.
– Ar tikrai Lėtajame turizme viskas vyksta lėtai?
– Tikrai ne. Čia mūsų vaizduotė ima ir nupiešia pačią pirmąją žodžio asociaciją. Gaila, bet lietuvių kalboje neturime tikrojo šio žodžio atitikmens. Lėtasis turizmas yra filosofija. Tiek tų, kurie tas paslaugas teikia, tiek tų, kurie jomis naudojasi. Ši filosofija yra užkoduota angliškame akronime SLOW, kur kiekviena raidė turi gilią prasmę. S – Sustainable – darnus; L – Local – vietinis; O – Organic – organiškas; W – Whole – visuma, visybė.
Jei norėtume keliauti lėtai pagal tempo sąvoką, tuomet galėtume tiesiog išeiti į pėsčiųjų žygį. Jei norėtume pamedituoti, tuomet galėtume užsidaryti tylos namuose, jogos studijoje ar išsiruošti į piligriminę kelionę. Visos šios poilsio-rekreacinės formos turi savus pavadinimus – aktyvus poilsis, sveikatinimas, piligriminis turizmas.
Lėtasis turizmas nėra išvyka į kaimą̨ pas močiutę, žygis pažintiniu taku ar pakilimas į apžvalgos bokštą̨. Lėtojo turizmo ašis – asmenybė ir jo/jos/jų gyvenimo būdas, filosofija, asmeninė ir šeimos, krašto istorija. Tai – toks keliavimas, kada po pažinties su viena ar kita asmenybe sužadinamos keliautojo emocijos, skatinami pokyčiai mąstyme, suvokime ar net vertybių skalėje. Pagrindinis lėtojo turizmo tikslas – siekis, kad žmogus kiek galima geriau susigyventų su lankoma vietove, pajustų ją visomis penkiomis juslėmis ir kiek įmanoma labiau susipažintų su vietos žmonėmis. Tokiu būdu keliavimo tempas natūraliai sulėtėja, bet tai nėra esminis tikslas ar siekis. Lėtasis turizmas yra atsvara masinio turizmo pakraipai, kuomet labai dažnai apsiribojama tik pramoginiu turiniu ar aktyvaus laisvalaikio forma.
– Ar bet kuris keliautojas gali tapti „lėtuoju“?
– Teoriškai – taip, praktiškai – nelabai. „Lėtuoju“ keliautoju netampa čia ir dabar. Tai yra natūralus virsmas, kurio metu pereinama keletas etapų. Trumpiau sakant – toks keliautojas yra daug keliavęs, patyręs, atsirinkęs tik sau asmeniškai aktualias keliavimo kryptis ir susidaręs savo asmeninius „norų sąrašus“. Tokio keliautojo pasirinkimams įtakos neturi nei kaimyno rekomendacija, nei portalų skelbiami top’ai, nei influencerių reklaminiai įrašai. Tai – keliautojas, kolekcionuojantis potyrius. Kalbame ne tik apie penkių juslių potyrius, o apie pažintį su kuriančia, mąstančia asmenybe, galinčia atsakyti į asmeniškai aktualius klausimus. Susitikus „lėtajam“ paslaugų teikėjui ir „lėtajam“ keliautojui įvyksta tikra bendrystės alchemija. Kita vertus, toks virsmas gali ir neįvykti. Kiekvienas žmogus yra savitas ir jo poreikius lemia tiek jo aplinka, tiek išsilavinimas, tiek asmeniniai poreikiai bei lūkesčiai.
– Pasidalinkite linksma nutikusia istorija.
– Linksmiausia būna tuomet, kada paskambina manęs nepažįstantys žmonės ir sako – norėtume kalbėti su Sraigūnu. Sakau: „Klausau“. Tuomet seka pauzė ir nuostaba: „Oi… Tikėjausi išgirsti vyrišką balsą…“.
O smagiausia būna tada, kada po kelionės išgirstu: „Ir ko mes važiuojame į visokias maljorkas, paryžius, londonus, kai šitokios grožybės čia, pas mus?“. Tad mano palinkėjimas – kuo daugiau maljorkų, paryžių ir londonų! Kada horizontai prasiplečia iki begalybės, tada sugebame įvertinti, kad ir mes esame pilnavertė TO didžiojo pasaulio dalis, su išskirtinėmis asmenybėmis, labai gilia istorija, vietinio žmogaus rankomis sukurtais rojais ir mikropasauliais.
– Jūsų vizitinė kortelė?
Sraigūnas Lėtūnas
Tel. 8 677 10 330
El. p. info@sraigunas.lt
www.sraigunas.lt
FB Sraigūnas Lėtūnas