Pasukite į kairę, pasukite į dešinę. Staiga tampa aišku, kad navigacija veda į niekur, pati sau prieštarauja. Miškas, miško keliukas, kalvos kalvelės ir staiga tarp pušų kamienų išnyra namo stogas. O tos kalvos… Jomis liūliuoja pušų viršūnės, kažkur apačioje blyksteli veidrodinis vandens paviršius, tylą perskrodžia rudeninė gervės rauda. Širdis apsąla nuo kraštovaizdžio įvairovės. Sraigiukas lėtai tipena pušų spyglių taku ir negali atgauti amo.
– Egle, įsikūrėte vidury niekur. Net navigacijai nepavyksta rasti kelio iki Jūsų sodybos. Kas atvedė iki šios vietos ir kodėl pasirinkote būti gamtoje?
Kartais pati susimąstau – kur ta mano kelio pradžia? Ar tai užkoduota genuose, ar taip viską sudėliojo aukštesnės jėgos? Gal tie gyvenimo „atsitiktinumai“ visai nėra atsitiktiniai… O gal tai tiesiog daugelio veiksnių pasekmė?
Visada buvau gamtos žmogus. Užaugau tarp pievų ir miškų, su močiute, kuri buvo biologijos mokytoja, o su kitais seneliais nuo aušros iki pavakario grybaudavome ir uogaudavome – toks buvo mano vaikystės darbas. Gamta visada buvo šalia, visada – artima. Tik vėliau supratau, kad ji gali būti ne tik fonu, o ir mano gyvenimo būdu bei darbu.
Norėjosi daryti kažką, kas būtų prasminga – kas duotų naudos žmogui, gamtai ir tuo pačiu man pačiai.
– Ir? Vieną rytą atsikėlėte ir tarėte sau – nuo šiandien gyvensiu kaime?
Viskas vyko labai organiškai, bet kartu – gana dinamiškai. Gyvenome Vilniaus centre, o savaitgalius leisdavome mano vaikystės kraštuose Dzūkijoje, kur tvarkėmės sodyboje, sodinome, kūrėme. Pritrūkusi profesionalių žinių studijavau želdynų dizainą, daug keliavau po įvairius pasaulio sodus, lankiau įvairius kursus ir mokymus – tiesiog gėriau į save informaciją, vaizdus ir patirtis. Pamažu aplinkui susikūrė bendraminčių, kuriuos jungė aistra žalioms erdvėms, tvarumui ir estetikai, ratas. Taip stipriai „susirgau“ šia idėja, kad viskas vedė viena kryptimi – iš miesto grįžti į Dzūkiją, į savo senolių žemę, ir čia gyventi kūryboje bei dalintis tuo su kitais.
– Į kraštovaizdžio kūrėjo kelią atėjote iš visai kitos verslo srities. Kas tapo tuo paskutiniuoju lašu taurėje, privertusiu priimti kardinalų sprendimą?
Iki tol daug metų turėjau logistikos įmonę – tai buvo mano darbas, mano sukurtas verslas ir oraus pragyvenimo šaltinis. Bet laikui bėgant vis labiau jaučiau, kad ši veikla nebeįkvepia.
Karas Ukrainoje tapo lūžio tašku – jis privertė permąstyti, kas iš tiesų svarbu. Tada ir priėmiau sprendimą atsisveikinti su senąja veikla ir visą laiką skirti tam, kas man artima – gamtai, kūrybai ir dalijimuisi tuo su kitais.
– Ir taip gimė holos SODAI? Ką reiškia šis pavadinimas ir kodėl tokia pavadinimo rašyba?
Pavadinimas holos SODAI kilo iš žodžio holos, graikų kalboje reiškiančio „visumą“. Man tai labai artima mintis: žmogus, gamta, erdvė ir laikas – viskas susiję. Kai kuriame sodą, svarbu matyti ne tik atskirus augalus ar objektus, o gyvą sistemą, kurioje visa tai sąveikauja. „holos“ rašau mažosiomis, nes tai tarsi kuklus prisipažinimas, kad mes – tik dalis visumos, o ne jos valdovai. „SODAI“ rašau didžiosiomis raidėmis, išreikšdama pagarbą pačiai gamtai, gyvybei, kūrimo galiai.
Tai lyg simbolinė pusiausvyra: žmogaus bendrystė su gamta, kai puoselėdamas sodą jis kartu saugo aplinką, kuria gyvybei palankią erdvę ir pats joje keičiasi – kaip dalis atsinaujinančios visumos.
– Kas tai yra gamtinis kraštovaizdžio kūrimas?
Gamtinis kraštovaizdžio kūrimas – tai santykis su gamta, kai žmogus kuria ne prieš ją, o su ja. Toks sodas gimsta iš vietos dvasios, dirvožemio, vietai tinkančių augalų ir ekosistemos ritmo. Atrodo, kad jis „užauga pats“, tačiau jame slypi daug žinių, stebėjimo ir jautrumo.
– Kur yra šios kūrybos ištakos ir kiek laiko ši tradicija yra puoselėjama mūsų krašte?
Daugelyje kultūrų, taip pat ir mūsų krašte, nuo seno buvo kuriama iš to, ką davė aplinka: naudoti vietiniai augalai, natūralios medžiagos, vandens šaltiniai. Dabar ši tradicija grįžta atsinaujinusi – kuriama gyvajai gamtai draugiška aplinka, kaip atsvara kurį laiką vyravusiam dirbtiniam grožiui ir pertekliniam dekorui.
Tikras grožis slypi paprastume: kai takai – iš skaldos ar smėlio, kai medis gali senti natūraliai, o vakarinė prieblanda sode vertingesnė už dešimtis šviestuvų. Toks sodas ramina ir kviečia pabūti. Tikra dermė atsiranda ne tuomet, kai viską suvaldome, o tuomet, kai leidžiame gamtai būti savimi. Juk gamta yra tobula. Ji sukuria įspūdingų derinių, o mums tereikia tai pastebėti ir išmokti praktikuoti „kūrybinį ravėjimą“.
– Kas yra svarbiausia Jūsų veikloje?
Mano veiklos esmė telpa paprastame sakinyje – sodas žmogui ir gamtai. Siekiu, kad žmogaus kuriama aplinka būtų draugiška gyvajai gamtai ir kartu praturtintų patį žmogų. Tikiu, kad kurdami naują, turime išsaugoti seną – gerbti vietos istoriją, krašto dvasią, augalus, gyvūnus ir visą tą nematomą audinį, iš kurio audžiasi tikra aplinkos dermė.
Kuo didesnėje darnoje su aplinka yra žmogus, tuo labiau jis gyvena darnoje su savimi pačiu. Tai labai siejasi su holos SODŲ filosofija – kai grožis gimsta ne iš to, ką „padarome“ gamtai, o iš to, kaip su ja susideriname. Estetika man – tai tylus grožis, kuris neišsiskiria iš aplinkos. Kai viskas atrodo taip, lyg visada taip ir turėjo būti. Gamtoje juk nieko nėra per daug – viskas savo vietoje, savaip gražu.
Kurdami savo aplinką, galime ne tik ją gražinti, bet ir augti patys – mokytis kantrybės, dėmesingumo, klausytis gamtos. Sodininkystė plečia mūsų jausmus, o gamtos grąžinimas į mūsų gyvenimą sugrąžina pusiausvyrą ir mums patiems.
Kviečiu žmogų patikėti draugyste ir bendradarbiavimu su gamta – laikui bėgant tai visada atneša puikius, netikėtus bei džiuginančius rezultatus. O kartu – ir tą neįkainojamą pridėtinę vertę: laiką ne tik darbui sode, bet ir buvimui jame, džiaugsmą, ramybę, sutaupytus pinigus.
– Visuomenėje gajus stereotipas, kad sodas – obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios. Ar nenutinka taip, kad žmonės, atvykę pas jus į sodybą, neranda to, ko tikėjosi, ką piešė jų vaizduotė?
Taip, žmonės dažnai tikisi pamatyti ir tradicinius gėlynus. Esu sulaukusi net klausimo: „O gėlynus ar įrengsite?“ Tuomet šypsausi ir atsakau, kad visa holos SODŲ erdvė yra gėlynas – čia žydi natūralios pievos, pilnos lauko gėlių, šiūruoja varpinių augalų šluotelės. Pasodinta ir daugybė dekoratyvinių augalų, kurie įsilieja į aplinką, tampa tarsi subtiliais, natūraliais inkliuzais. Žydi krūmai, medžiai, vandens augalai, o pavėsinguose kampeliuose tarpstančios samanos suteikia ypatingo švelnumo. Visa ši augmenija varva spalvomis rudenį, o žiemą džiugina savo siluetais ir faktūromis.
Dažniausiai žmones nustebina tai, kad net ir tik kartą ar du kartus per metus šienaujama pieva gali atrodyti tvarkingai, estetiškai ir labai harmoningai. Jie pamato, kad grožis gali būti ne tik „prižiūrėtas“, bet ir gyvas – su savo ritmu, spalvų kaita, šviesos bei šešėlių žaismu.
Ir labai dažnai po tokio pabuvimo išgirstu: „Norėčiau, kad mano sodyboje būtų taip pat – gyva.“ Tuomet matau, kad žmogus išjautė ir suprato – kartais pakanka tiesiog leisti gamtai būti, tik švelniai, bet išmanančiai prisiliečiant prie jos savo ranka.
– Tad į kokią auditoriją orientuojate savo veiklą?
Į tuos, kurie nori gyventi lėčiau, sąmoningiau ir arčiau gamtos. Dažnai tai – miestų gyventojai, turintys sodybas ar nedidelius sklypus, ir norintys juos tvarkyti kitaip – su pagarba aplinkai, išlaikant natūralumą, vietos dvasią. Dirbu su tais, kurie ieško ne tobulos tvarkos, o gyvos dermės. Su tais, kuriems svarbu suprasti, kaip gamta gali tapti mūsų sąjungininke, o ne dekoracija. Mano tikslas – padėti žmonėms pamatyti, kad grožis slypi paprastume, o tikroji tvarka atsiranda tada, kai aplinka ir žmogus ima kvėpuoti vienu ritmu.
– Ar keičiasi mūsų krašte sodų kūrimo tendencijos, o gal viskas dar tebėra taip, kaip ir buvo: „depiliuotos“ pievos, trinkelėmis iškloti takai ir „mandrų“ augalų gausybė?
Pokyčiai vyksta – pamažu, bet tvirtai. Žmonės vis dažniau atranda, kad tikras grožis slypi gyvume, ne tobulybėje: jis gimsta ne iš griežtos tvarkos, o iš dermės, laisvės ir gyvybės. Vis daugiau kalbama apie tvarumą, vietai tinkančius augalus, gyvą dirvožemį, vabzdžius, paukščius – visa tai tampa vertybėmis.
Žinoma, dar nemažai kas renkasi tradicinį supratimą apie tvarką – kai viskas lygiai nupjauta, surikiuota, suvaldyta. Tačiau vis dažniau žmonės pamato, kad gamtinis sodas gražus, praktiškas ir ilgaamžis. Jis nekonfrontuoja su žmogumi, o kviečia bendradarbiauti bei išlaisvina.
Man atrodo, kad tai – tik laiko klausimas. Vis labiau pavargstame nuo triukšmo, nuo dirbtinumo, nuo pertekliaus. Ir vis dažniau ieškome vietos, kur galėtume tiesiog kvėpuoti. Gamtinis sodas tą suteikia – jis gydo, ramina ir moko gyventi paprasčiau.
– Koks optimaliausias laikas turėtų būti praleistas pas Jus, kad atvykusieji tikrai pajustų vietovės išskirtinumą?
Paprastai skiriame keletą valandų – apie tris ar tris su puse. Bet iš tiesų geriausia praleisti bent pusdienį: pasivaikščioti, pabūti holos SODŲ erdvėje, paklausyti paukščių, pajusti kvapus. Tik tada žmogus pradeda iš tikrųjų girdėti aplinką ir save.
Kai svečiai sako „mes tik trumpam“, visada nusišypsome – dažniausiai tas „trumpam“ virsta pusdieniu ar visa diena. Juokaujame, kad į holos SODUS atvykę žmonės pamiršta išvažiuoti – tiek juos užburia gamtinė aplinka.
– Pasidalinkite smagiausiu nutikimu, susijusiu su Jūsų veikla.
Gamta nuolat kinta ir nuolat pateikia naujų siurprizų. Viena akimirka, nutikusi šiame sode man iki šiol yra įsimintiniausia. Pas mus, holos SODUOSE, vyko poezijos ir kanklių vakaras. Skaitovas pradėjo skaityti Antano Kalanavičiaus eiles, o kanklių garsai susiliejo su vakaro tyla. Ir štai, nuaidėjus eilutėms „Rankas paukščiai turi susidėję glotniai ant pečių…“, beržų viršūnėse staiga pratrūko paukščių čiulbėjimas – gyvas, intensyvus ir nenutrūkstantis. Tarsi kas būtų iš anksto užsakęs jų koncertą. Tą akimirką visi sėdėjome nuščiuvę ir apimti nuostabos. Buvo aišku, kad čia viskas dera: žmogaus žodis, muzika ir gamta – lyg viena gyva visuma. Tai man ir yra tikrasis džiaugsmas – kai gamta pati įsijungia į kūrybą ir tampa bendraautore.
– Jūsų vizitinė kortelė?
holos SODAI
Vardaunios g. 54, Pavardaunys, 65403 Varėnos r.
Tel. nr. +370 606 08 500
El. p. egle@holossodai.lt
https://holossodai.lt
Fb puslapis Holos SODAI