Ant aukšto Nevėžio upės šlaito stūkso sena sena sodyba, apsupta šimtamečio sodo. Po jį laksto ožiai dideliais riestais ragais ir juodi šunys. Tie ožiai tarsi pasiuntiniai iš Ožiaragio žvaigždyno, o šunys atsiliepia šaukiami paslaptingais vardais. Sraigiukas dairosi po keistą, jam dar niekur nematytą pastatą, kuriame stogas nuvažiuoja ir atsiveria dangaus platybės. O į tas platybes žvelgia didelė didelė stiklinė akis, kuri stebi tolimas žvaigždes ir planetas. Ar girdit, kaip skamba tyla? O gal tyla tyli? O gal garsiai tyli, bet mes tos tylos taip ir negirdime? Sraigiukas įsitaiso ant kelmo ir klausosi. Labai Garsios Tylos Observatorijoje ant Nevėžio kranto.
– Observatorija vidury niekur. Tai realybė ar miražas? Kaip viskas prasidėjo, kad štai čia, ant aukšto Nevėžio šlaito, dabar galime dieną naktį kalbėti apie žvaigždes?
Vida: Simas dar antroje klasėje susidomėjo astronomijos mokslu, tačiau vargu ar įsivaizdavo, į ką pavirs jo pomėgis. Turbūt apie savo paties observatoriją jis net svajot nesvajojo.
Simas: Istorija prasidėjo 2012 metais, kai atsikėlėme iš miesto gyventi į kaimą. Ėmėme po truputį ūkininkauti savo sodyboje. Sodyba šimtametė, joje iki šiol stovi ūkiniai pastatai – tvartas, kluonas, lauko virtuvė, aruodai, garažai. Gyvenant kaime visai smagu užsiauginti ir turėti šiek tiek savo maisto, taigi ėmėmės auginti ne tik daržoves, bet ir gyvulius. Turėjome ir karvių, ir ožkų, ir kiaulių, ir vištų, ir žąsų, ir triušių, ir ančių, ir fazanų, ir netgi povų.
Vida: Turėdami gero kokybiško pieno ir puikius patiekalų kūrimo ir gamybos įgūdžius, ėmėme gaminti įmantrius patiekalus, kuriuos turėjome drąsos pateikti ne bet kur ir ne bet kaip, o estetiškai išvaizdžiuose stiklainiuose. Taip gimė „Restoranas stiklainiuose“. Patiekalų pateikimo stiklainiuose idėją realizuoti buvo nemenkas iššūkis, nes užsakymas turėjo per pusdienį nukeliauti pas užsakovą Kaune arba Vilniuje, o ir kurjerio darbą atlikdavome patys.
– Sakote, kad turėjote puikius patiekalų kūrimo ir gamybos įgūdžius. Iš kur tai? Ar kuris nors iš judviejų yra / buvo virėjas, kulinaras?
Simas: Ne, nieko panašaus. Vida ilgus metus dirbo anglų kalbos mokytoja. Mokė ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius, tad turi patirties tiek pedagogikos, tiek andragogikos srityse. Kadangi jos profesija susijusi su ugdymo organizavimu, Vida puikiai išmano švietimo ir mokymo vadybą. Ir ši jos patirtis mums išties dabar labai naudinga, padeda susistyguoti savo veiklą. O aš pats studijavau politologiją, turėjau savo įmonę ir ilgus metus dirbau verslo konsultantu. Miestą iškeitus į kaimą profesinės kompetencijos nuėjo į antrą planą ir abu atsidavėme savo pomėgiams – aš astronomijai, Vida – rožynams, gamtiniam daržui, o abu kartu – dar ir gardžiam maistui.
Vida: Mes patys labai mėgstame skaniai pavalgyti, tad ir gaminame skaniai. Taip skaniai, kad reta kavinė ar restoranas gali mus nustebinti (šypsosi).
Simas: Mes turime savo daržą, auginame žalumynus, pomidorus, įvairias kitas daržoves, tad mūsų paruošti patiekalai nuo žuvies, mėsos kepsnių iki vegetariškų visada būdavo praturtinti mūsų daržo gėrybėmis. Kol turėjome gyvulių, ruošdavome nepakartojamus ožkienos kepsnius. O kur dar mūsų įmantrių skonių tortai ar kiti desertai.
Vida: Mūsų virtuvė yra nemaža, tinkama ruošti bet kokiems patiekalams, įvairiam gaminimo kiekiui pritaikytais įrankiais, priemonėmis, puodais, mikseriais ir virtuviniais kombainais (šypsosi). O dar kiek maisto ruošimo įrangos lauko virtuvėje, tokios kaip ledų gaminimo aparatas, sulčių virimo mašina, medsukis, pyragų kepimo ir saldainių gaminimo formos formelės. Nesame profesionalai, bet maistą gaminame, kaip dukra Saulė sako, „su meile, o ne ant durniaus“ (šypsosi). Simas viso to išmoko iš savo mamos, o aš – iš Simo. Vienas kitą papildome.
– Tačiau šiuo metu nebekalbate apie „Restoraną stiklainiuose“. Kas nutiko šiai Jūsų iniciatyvai?
Simas: Įsivaizduokite, kokia turėtų būti tokio patiekalo kaina, žinant jo kelią nuo karvės tešmens iki kliento durų. Auksinė. Bet mes aukso neprašėme, tiesiog manėme, kad mūsų klientų ratas užaugs, tuoj tuoj užaugsime ir mes. Deja, viskas vyko atvirkščiai: mes užaugome, o klientų ratas susitraukė. Lietuva pasirodė per maža rinka tokiam maistui, kurį kūrėme. Taip dirbome ne vienerius metus, kol pagaliau nustojome priiminėti užsakymus ir tiesiog prabangiai leidome sau ilsėtis, nieko nedaryti, tiesiog būti. Be pajamų. Būti su savimi, būti tyloje, būti su tuo, kas tuo metu buvo. Supratome, kad darome kažką ne taip.
– Štai čia turbūt ir nukrito ta žvaigždė iš dangaus? Kas parodė naują kelią?
Vida: Buvo nelengva stumti mintis į šoną, kad reikia kažką keisti. Juk šeima didelė, keturi vaikai, sunku buvo atsisakyti viso įdirbio ir rizikuoti pradėti kažką naujo. Bet ką gi? Ir štai vieną dieną įvyko TAI.
Simas: Mintis, šovusi į galvą, buvo pernelyg drąsi, o mes pernelyg entuziastingi, kad jos nepabandytume. Teleskopą turėjome, prarasti nieko negalėjome, turėjome naujai atrestauruotą patalpą – kodėl gi nepakvietus mokinukų pas mus į svečius! Juk mokyklose nebėra astronomijos pamokų. O kas, jei tarp vaikų yra nors vienas toks, kaip aš, kuris vaikystėje susižavėjo dangaus skliautu, žvaigždėmis, planetomis, ūkais? Kodėl jam neparodžius to kelio?
Vida: Simas senajame sode iš senos obels ir kelmų sukūrė originalų Saulės laikrodį, parengė Kosmoso programas, o aš rašiau skelbimus, bendravau su mokyklomis, kepiau pyragus, kuriais vaišinau atvykusius mokinukus. Supratome, kad parodyti ir papasakoti turime kur kas daugiau, nei įsivaizdavome. Pasijutome lyg įšokę į sėkmės traukinį, kurio galutinių atvykimo koordinačių net nesiteiravome.
– Kas svarbiausia Jūsų veikloje? Kas suteikia jėgų, tvirtumo ir pasitikėjimo tuo, ką darote?
Vida: Mūsų stiprybė – mūsų šeima. Tai svarbiausias dalykas ir mūsų veikloje. Bendras matymas, susitelkimas komandiniam darbui, prioritetų nusistatymas ir laikymasis, veiklų naujinimas – mes smaginamės tuo, ką darome ir ką kuriame. Mūsų veikla yra mūsų kasdienybė, todėl gyvename tuo, ką kuriame, ir kuriame iš to, kuo gyvename.
Simas: Pirmiausia esi tai, kas esi, ir niekas kitas. Darai, ką turi daryti, ir sakai, ką turi sakyti. Jokio melo, jokių apgaulių, jokio pavydo – tik tikri, paprasti jausmai ir išgyvenimai pirmiausia su pačiu savimi. Su jais kas rytą atsibundam ir su jais kas vakarą einame miegoti. Mes miegame ramiai, nes stengiamės būti darnoje su Visata.
– Į kokią auditoriją orientuojate savo veiklą? Kosmosas ir jo platybės toks sudėtingas dalykas, kad kitas gali ir išsigąsti to gylio.
Simas: Žmogus iš prigimties yra neatsiejama Visatos dalis, tik mes apie tai nesusimąstome. Tai yra pagrindinė žinutė, kurią transliuojame visiems savo klausytojams. Pasitaiko ir tokių, kurie atvyksta antrą, trečiąkart. Jie atvyks ir ateityje, ir dar draugus pasikvies, nes mūsų perduota žinutė kabina, nes yra kažkas tokio „vau“. Dažniausiai tokie klausytojai tikrai mus išgirsta ir ne tik ploja atsistoję programos pabaigoje, bet ir kitos dienos ryte parašo mums nuoširdų padėkos, susižavėjimo ir širdies atvirumo laišką.
Vida: Tačiau yra ir tokių, kurie pas mus į programą atvyksta su savo susikurtomis vizijomis, lūkesčiais, ką gaus atvykę. Ir dažniausiai tokios vizijos viską sugadina, nes tos pagrindinės žinutės žmogus lieka neišgirdęs. Visos viešnagės metu jie laukia savo vizijos ir neatsiduoda tam lengvabūdiškam pojūčiui susilieti su Visata, mėgautis teleskopu transliuojamais vaizdais. Todėl dabar kviesdami atvykti pas mus į observatorijos programas, mes klausytojams švelniai užsimename apie tai, kad reikia atsiriboti nuo išankstinių lūkesčių ir tiesiog atsiduoti jausmui, potyriui, išgyvenimui.
Simas: Mūsų programos yra pritaikytos įvairių klausytojų ratui: nuo darželinukų iki senjorų. Dažnas mokytojas maloniai nustemba, kiek daug klausimų apie kosmosą turi jo mokiniai. Dažnai ir suaugusieji nustemba, kodėl jie niekad nesusimąstė apie kosmosą, žvaigždes, kurios kasnakt yra virš mūsų, o mes tarp jų.
– Kiek laiko trunka Jūsų siūlomos klajonės po žvaigždynus?
Vida: Trumpiausia programa pas mus trunka 45 min. Tačiau tiek trumpai dar nėra buvęs nė vienas, nes aplinka, kurioje yra įkurta mūsų observatorija, tiesiog užburianti: nuostabus Nevėžio slėnis, šimtametis, į Lietuvos paveldo sodų sąrašą įtrauktas vaismedžių sodas, kuriame laisvai ganosi gražuoliai įspūdingo grožio ragų šeimininkai ožiai, tame pačiame sode pavasarį švilpauja varnėnai, burkuoja keršuliai, kukuoja gegutė, čirškia žvirbliai, kalena genys ir dar neaprėpiama galybė paukščių balsų, čia pat murkia ir aplink kojas glaustosi katės, žmogaus glostymų išsiilgę šunys, labai mylintys ir laukiantys atvykstančių vaikų…
– A, taip. Šunys. Jie juodi ir su labai keistais vardais. Kaip kilo mintis juos taip pavadinti? O gal ir ožiai turi vardus?
Vida: Ožiai pas mus be vardų, juos vadiname tiesiog raguotais sodo prižiūrėtojais. O mūsų šunys turi astronominius vardus: Tamsa ir Žvaigždė. Kodėl? Nes taip įdomiau, taip labiau „į temą“.
– Kalbant apie vardus ir pavadinimus – gal galite kiek plačiau papasakoti, kodėl Garsi Tyla? Ar tai tik kalambūras?
Simas: Garsi Tyla yra Visatos sandaros formulė. Ji yra tiek platybėse tarp žvaigždžių, tiek žmogaus viduje. Visiškoje tyloje didžiausiais, trankiausiais vyksmais įsižiebia ir miršta žvaigždės. Žmogaus viduje ir nuostabūs, ir baisūs dalykai atsiranda ir dingsta toje pačioje, visaapimančioje Tyloje. Garsi Tyla, kuri yra mumyse ir kurioje esame mes.
– Pasidalinkite smagiausiu nutikimu, susijusių su Jūsų veikla.
Vida: Smagiausia tai, kad mes nežinom, kas dar laukia mūsų ateityje. Gyvename šia diena, neturime jokių didelių lūkesčių, planų tuo labiau, todėl kiekviena nauja išaušusi diena visada yra dar vienas smagus nutikimas mums.
– Jūsų vizitinė kortelė?
Garsios Tylos Observatorija
Nevėžio g. 13, Gailiakaimis, Kėdainių r. 58205
Tel. 8 645 64 973
El. p. garsi.tyla@gmail.com
FB puslapis Garsios Tylos Observatorija ir Edukacijos
FB grupė Garsios Tylos Dangaus Stebėtojų Klubas
YouTube kanalas Being with Cosmos. Live
YouTube kanalas Tori FPV
Astrofotografijų galerija Astrobin