Raubonyse, ant Tatulos upės kranto, gieda gaidžiai, laksto triušiai, o minkštos baltos avys rupšnoja žolę. Gintarė tuojau vieną minkštavilnę apkirps, išrankios šapelius, o Vaidotas „užkurs“ riaumojančius agregatus ir ką tik nukirpta vilna pavirs minkštu it debesėlis karšiniu arba siūlu. Raubonių malūne vyksta maži jaukūs stebuklai. Pašoma vilna, karšiamas karšinys, verpiamas siūlas, o tada formuojamas veltinukas, neriamas nėrinys arba užkuriama vilnonė pirtis. Sraigiukas įsitaiso ant Tatulos upės pakrantėje stūksančio kelmo, gurkšnoja Gintarės užkaistą vandeninės mėtos arbatą, skanauja Vaidoto ant laužo keptą kiaušinienę ir nenori niekur iš čia pajudėti. O ar gali norėti, kai širdį šildo šių dviejų žmonių šypsenos, juokas ir smagūs pasakojimai?
– Esate malūnininkai be malūno. Visus įrenginius dar tik bandote atkurti, atstatyti senvagę, kad ši ir vėl tekėtų per malūną, suktų vilnos karštuvus ir girnas. Apie naujam gyvenimui prikeltą karšyklą jau sklando legendos. Prieš kiek metų judu atradote šią vietą ir atsiraitoję rankoves ėmėtės Sizifui prilygstančio darbo?
– Vaidotas: Mūsų veiklos pradžia šiame malūne turbūt kokie 2014 m. Nežinome, nes metų neskaičiuojame. Čia tik viena iš veiklų, į kurią atėjome, o gal situacija ar likimas atvedė. Bet tai daugiausia energijos reikalaujanti veikla, kuriai atiduodame visą save. O į kitas visuomenines veiklas mudu su Gintare jau kokius 20 metų įklimpę.
Malūne mudu jau septinti metai. Septyneri metai, pilni atradimų: nuo baimės iki visiško prisijaukinimo. Iš pradžių, tiesą sakant, aš bijojau malūne būti – viskas apleista, tamsu, sėdi naktį su prožektoriais, bandai kažką ten krapštyti ir staiga už nugaros nušoka kažkas ir ant grindų matai šešėlį, dvigubai ilgesnį už save. O ten kiaunė, pasirodo, pasivogusi kiaušinį nešasi. Tai iš to malūno išleki greičiau už kiaunę ir bijai grįžti atgal. Bet su laiku „susitryniau“ su tomis sienomis. Dabar gali užgesinti šviesą, užrakinti duris, o aš vis tiek rasiu pro kur išeiti, viskas ten labai sava. Per tuos metus mudu su Gintare iščiupinėjom kiekvieną kertelę, ieškodami laiko užkoduotų atsakymų.
Kai pradėjome darbuotis, rėmėmės kaimo bendruomenės išleista „Raubonių istorijos vingiais“ knyga. Kai kasdien randi kažką naujo, supranti, kad faktai keičiasi, ir jau ne perpasakotomis istorijomis ima kalbėti naujai atrasti daiktai, detalės, padovanotos nuotraukos. Bet tai ir yra tas įdomumas, kai kažką atrandi ir matai, jog istorija keičiasi tavo akyse. Per ilgus šimtmečius keitėsi malūno savininkai ir jame dirbę žmonės. Ne vienas karas pračiuožė, ne vienas maras prabėgo, bet jis ištvėrė ir nuolat veikė. O dabar kai parestauruosime, tai turėtų ir mus pergyventi.
– Vaidotai, bet kas atvedė iki šio objekto, kuris dabar jau tapo Jūsų gyvenimo būdu?
– (Pauzė) Gintarė: Aš išduosiu mažą paslaptį.
– Vaidotas: Na na, sakyk.
– Gintarė: Vasarą Raubonių kaimo bendruomenė daro kraštiečių susitikimą. Kartą paskambina man pirmininkė ir sako – Gintare, gal tu galėtum su Vaidotu pravesti renginį. Tu juk raubonietė, pasikalbink ir savo vyrą. Ši veikla man nesvetima, renginius organizuodavau ir pati juos vesdavau nuo mokyklos laikų. O Vaidotą įkalbinėti reikėjo, ir ne vieną dieną, nes jam šio krašto žmonės nepažįstami ir veikla jo visai kita buvo. Teko pasitelkti visą savo išmonę ir galiausiai įkalbėjau.
Išaušo renginio diena, atėjom ir Vaidotą ištiko šokas, jis sako – tu pažiūrėk, kiek žmonių, aš čia nieko nepažįstu, ką aš jiems galiu pasakyti. Ir iš tiesų žmonių buvo daug. Kraštiečių, nors trumpam sugrįžusių į savo gimtąjį kaimą. Diena saulėta, graži. Visi išsipuošę, švytinčiais veidais, o Vaidotas suakmenėjęs. Įdavėm jam tekstą su paryškintom vietom – ką paskaityti ir ką pristatyti.
– Vaidotas: Aš nieko nepamenu iš to renginio. Tarsi manęs ten nebuvo (juokiasi).
– Gintarė: Po renginio visi susėdo prie bendro stalo pasisėdėti, pasikalbėti, pasivaišinti. Ir kažkaip tarp tų vyresniųjų išeivių prasidėjo pokalbis – o kaip laikosi senasis malūnas. Kaimo gyvenimas neatsiejamas nuo malūno – kas dirbo, kas gyveno. Va tada Vaidoto ausis ir pasiekė tas magiškas žodis – malūnas. Jis iškart atgijo – koks malūnas? Raubonyse malūnas? Aš noriu jį pamatyt.
– Vaidotas: Tik jie ne malūnu jį vadina. Ir po šiai dienai daugelis vietinių Raubonių vandens malūną vadina tiesiog karšykla. Mums tai malūnas. O naujai atvykę ieško malūno su sparnais.
– Gintare, bet jei pačios vaikystė prabėgo Raubonyse, ant Tatulos upės krantų, tai kaip su tuo malūnu?
– Gintarė: O man tas pastatas nuo vaikystės pažįstamas. Kasdien į mokyklą pro jį eidavom. Tik kažkodėl labai bijojom šitos vietos, to keisto dundesio, bildesio. Tai su bendraamžiais pasileisdavom bėgte nuo kalno, prabėgam pro malūną, tiltą ir uždusę lekiam ant kito kalno, kad tik greičiau. Taip niekad viduje ir nebuvau buvusi.
Na, o po renginio jau neapleido mintis – reikia apžiūrėti malūną. Galiausiai su seniūnu ir kaimo bendruomenės pirmininke čia apsilankėme. Atsimenu kaip šiandien, aš amo netekau – viduje taip viskas baisu, juoda, tepaluota. Karšykloje dideli įrengimai, tamsu ir visur voratinkliai. O Vaidoto akys jau didelės didelės, net žiba toje tamsoje – o, va čia tai bent! Va čia tai vieta, o kiek įrengimų!
Išėjom iš ten visi su savo įspūdžiais, o Vaidoto galvoje sukosi tik viena mintis – aš tai galiu, aš tikrai ten viską sutaisysiu. Jį tiesiog pakerėjo karšimo ir verpimo mašinos. Ir kai Vaidotas gavo malūno raktus, jis dienų dienomis dingdavo tame pastate. Analizavo, kokiu principu veikė to laikmečio įrengimai. Ir tada jau jis užsivedė – ieškokim lėšų, paramos, reikia tą malūną prikelti naujam gyvenimui. Čia prasidėjo ilga mūsų kelionė – kultūros paveldo objektas, įstatymai, projektų rašymas ir daug minčių, kaip viską sugeneruoti.
– Naujo gyvenimo etapo krumpliaračiai pradėjo suktis?
– Gintarė: Taip, nuo to laiko mes neatsiejami nuo malūno, vakaras, laisvadienis, šventės, o mes – malūne. Iš pradžių jis vienas ten važiuodavo, paskui sako – važiuokim kartu, man vienam ten nejauku, palaikysi prožektorių, pašviesi. Važiuodavau. Tamsu, šalta, o jis kai pradeda narstyti kokį įrenginį, tai žiūrėk ir valanda, ir trečia, ir penkta prabėga, kojų pirštų nebejaučiu, o Vaidotas – dar minutėlę, dar minutėlę, na pakentėk truputėlį…
Ir kai pavyko paleisti vieną mechanizmą, antrą, kai žmonės pamatė, kad malūnas-karšykla gali atgimti, tai ir kiti patikėjo, kad tai įmanoma, patikėjo ir pats Vaidotas. Tai va taip ir atėjome iki to, ką darome dabar.
– Vaidotas: Neturiu net kur įsiterpti… Jau žinokit, jei atvažiuoja lankytojai ir pirmoji juos pasitinka Gintarė, tai jau man nebelieka laiko kalbėti apie visus tuos įrenginius. Žiauri konkurencija (juokiasi).
– Gintarė: Ne, ne, aš apie techniką nieko negaliu pasakyti, nieko aš ten nesuprantu. Mano sritis vilna, vėlimas, vilnonė pirtis, o jau technika – Vaidoto.
– Gintare, o kas sužavėjo Jus, kas patraukė, nes minėjote, kad vyras dingsta malūne paromis, namie jo nėra, visas jo dėmesys malūnui, vežasi ir Jus, o Jums ten šalta, žvarbstate… Kas galėjo sužavėti moterį tamsiame, tepaluotame malūne?
– Gintarė: Atradimo džiaugsmas. Kol Vaidotas būdavo paskendęs technikos stebuklų atradimuose, aš vaikščiodavau po patalpas, išlandžiojau visas kerteles ir radau labai daug įdomių dalykų ant sienų. Man buvo beprotiškai įdomu skaityti čia dirbusių žmonių paprastu pieštuku padarytus įrašus. Ne ant popieriaus lapo, ne kažkokioje užrašų knygelėje, o ant sienų. Žmonės rašė apie viską. Pavyzdžiui, tik nepamenu, kurie ten metai buvo, bet įrašas byloja, kad rugsėjo 26 d. snigo. Arba reikia užsakyti 27 metrus virvės, diržų, arba sukaršta 4,8 kg vilnos ir panašiai. Visos sienos buvo aprašinėtos. Ypatingai daug skaičiavimų buvo matyti ant kamino tinko.
– Ar galima bus pamatyti tuos įrašus atvykus į malūną?
– Vaidotas: Prisipažinsim nuoširdžiai – per pirmąjį remonto etapą juos užmaliavojo… Gintarė buvo visus tuos įrašus apibrėžusi… Prigrasinom, kad jokiu būdu neuždažytų tų pažymėtų vietų. Tačiau vieną rytą atėję į karšyklą netekom amo – visos sienos baltos, gražios… Nors raudok… Detalūs darbų faktai liko „užtušuoti“.
– Gintare, ar tokiu „čiupinėjimo“ metodu pavyko atrasti ir nedegto molio plytas sienose?
– Gintarė: Ne, šitas plytas atradome vėliau. Kada tikslinome duomenis projektui, ėjome su Vaidotu ratais aplink malūną, matavom, skaičiavom, o tos plytos vienur mažesnės, kitur didesnės. Niekaip nesutampa, o mes nesuprantam, kodėl. Visas plytas iščiupinėjom. Kai gavom „1924 m. Braižinis Rauboniu vandenio malūno“, pradėjome matuoti iš naujo. Pradėjome lyginti brėžinį su tuo, kas yra dabar. Tada pradėjo aiškėti, kodėl sienos įtrūkusios, o kai kur jų net nėra, kur buvo langų, o kur durų nišos. Va tada ir atradome tas senąsias nedegto molio plytas. Šiandien jau žinome, kur kokia malūno plyta kurioje plytinėje išdegta. Kažkam mūsų atradimai pasirodys menki, bet mums jie yra kosminiai. Taip ir įsimyli kiekvieną detalę.
– Vaidotas: Tų smulkmenų pilni mūsų vakarai. Mudu su Gintare stengiamės išsaugoti visokias senas, sulinkusias, surūdijusias vinis, geležis, plytų nuolaužas. Valome jas, blizginame. Kai suvoki, kad ta susisukusi 20 cm ilgio vinis yra kalvio darbas, padarytas prieš 100–150, o gal ir daugiau metų, tai imi ją į rankas kaip neįkainojamą laiko relikviją. Juk čia ne dvaras, ne bažnyčia, nerasime mes nei sarkofagų, nei lobių skrynios. Mūsų lobiai kitokie, bet mums labai brangūs, nes jie atskleidžia šio krašto savitumą.
– Malūnui atiduodate visą save – laisvalaikį, savaitgalius, šventes. Bet malūnas ne Jūsų. Sutvarkysite, restauruosite ir kas tada?
– Vaidotas: Šitą klausimą girdime ne pirmą ir manau, ne paskutinį kartą. Kartą mano bendraklasė yra pasakiusi – arba judu esate kažkokie patriotai, arba visiški idiotai (juokiasi). Tai aš visada atsakau – neišsinešiu nei aš to malūno, nei jūs jį pakelsit. Jis yra vietos gyventojų tapatumas ir istorija. Mums tai didelis gyvenimo iššūkis. Ir požiūriai visų skirtingi.
– Šis pasakojimas iš dalies atspindi Jūsų asmenines vertybes. Bet gal yra dar kokie kertiniai Jūsų gyvenimo pamato akmenys, kurie padeda, o gal apsunkina kelionę pasirinktu keliu?
– Vaidotas: Mhm… Vertybės… Šauliai mes abu, pagal žvaigždes. Nežinau, kaip Gintarė, bet aš visada visur vertinu LAISVĘ. Visokeriopą. Ir plačiąja prasme, ir asmenine. Nepriklausomybė nuo darbdavio, kito žmogaus įtakos, valstybinių institucijų. Man didžiausias „peilis“, jeigu suriša rankas, kojas ir sako – va dabar tu darysi šitaip. Tai aš tikrai nedarysiu. Va tada susirinksiu daiktus ir išeisiu. Gal tai ir yra sunkioji pusė, nes renkuosi laisvę veikti ir niekada neinu lengviausiu keliu. Gal tokiu būdu išsaugau motyvaciją, nes visada turiu padaryti taip, kad iš malūno išėjęs žmogus jaustųsi gerai ir norėtų vėl čia sugrįžti.
Mėgstu sakyti teisybę į akis ir labai vertinu, kai man sakoma teisybė. Tai nėra lengva, bet man tai didelė vertybė. O šiaip tai didžiausia vertybė – šalia manęs. Jei Gintarė būtų „pikta boba“, tai nei aš dirbčiau tame malūne, nei ką (juokiasi). Taip, kai vežimas važiuoja į vieną pusę, tai didžiausia vertybė.
– Laisvė ir mylintys žmonės, taip? Daugelis apie tai svajoja, bet ne visiems Likimas būna toks dosnus. O kaip Gintarė – ką ji mano apie Laisvę ir kitas vertybes?
– Gintarė: Laisvas. Vaidotas visą gyvenimą yra laisvas. Ir nuo pat mažens, kaip pasakojo jo mama, jei tik gaudavo kokį mechaninį žaislą, tuoj reikėdavo išardyti ir išsiaiškinti, kaip ten kas veikia. Ir taip iki šiol. Radęs savo kelyje bet kokį mechanizmą, jis turi išsiaiškinti jo veikimo principą. Ir NETRUKDYK! Viskas. Laisvė kurti.
Na, o man didžiausia vertybė – gyventi, suprasti ir pajausti. Kodėl vilnonės kelnės „kanda“? Kodėl babutės kepta duona tokia skani? Kodėl senelio virtos kakavos skonio po šiai dienai nepamiršti, o tokios pasidaryti nemoki. Kodėl gegutės duonytės reikia ieškoti tarp pievos žiedų? O „kiškio bažnyčios“ taip ir nespėji pamatyti, bet duonos trupinėlis, virtęs kiškio pyragu, būna skanesnis už tortą. Yra daug stebuklų, kuriuos neši per gyvenimą iš šeimos į šeimą ir supranti, kad tas mols gal‘ būt ne tik ruds kėp Pasvalia krašta als, bet yra ir mėlyns ir maloniai minkoms.
– Į kokią auditoriją orientuojatės pristatydami malūną, karšyklą ir amatus, susijusius su vilna?
– Vaidotas: Šis objektas labiau babyčių, močiučių, kurios čia sugrįžta. Vilnos pašymas, karšimas, siūlų vijimas, vėlimas, mezgimas. Tai jų gyvenimas ir prisiminimai.
– Gintarė: Taip, taip, Vaidotas dažnai pasibėdavoja, kad jam vis su babytėm tenka dirbti. O aš jam sakau – bet Vaidotai, pažiūrėk, kaip jos tave myli. Jos atvažiuoja, pyragų jam atveža, dar kokių gardumynų. Vis – Vaiduti, Vaiduti. Jos negali juo atsidžiaugti. Būna, kad atvažiuoja žmonės ir sako – kai mažas buvau, su tėvais atsiveždavome čia vilną, grūdų. Tikrai nemažai žmonių atvyksta vaikystės prisiminimų ir nostalgijos vedini.
Mums svarbiausia emocija, kurią žmogus išsiveža. To atgalinio gero jausmo neatsveria jokie pinigai.
Man daugiau tenka dirbti su jaunimu. Matau jų poreikius, norus. Ir tų, kurie iš tiesų nori susipažinti su amatu, įsigilinti, yra labai nedaug. Bet jie yra tie žemiški vaikai, gyvena čia ir dabar, jiems močiutės ar mamos yra perdavusios tą jausmą, prisiminimą ir norą pažinti amatą.
– Kiek laiko reikėtų praleisti pas Jus, kad pajustum malūno Genius Loci?
– Vaidotas: Nėra tokio laiko. Tiek, kiek norisi. O iš tikrųjų tai visi skuba. Atvažiuoja ir pirmas klausimas – o čia pas jus ilgai? Ne, – sakau, – neilgai, kiek norėsite, tiek ir būkite. O šiaip tai tiems, kurie klauso, Gintarė pasiima savo laiko dalį ir aš dar papasakoju, tai gaunasi apie porą valandų. Kurie mažiau klauso, be valandos vis tiek neišsisuka. Viskas priklauso nuo žmonių – norite dvidešimt minučių – būkite, norite – ir visą dieną. Mano draugas, pavyzdžiui, Paryžių visą apžiūrėjo per dvi valandas. Aš dešimt metų vis važiavau ir nepavyko visko pamatyti. Tai čia kaip kam ko reikia. Iš tiesų tai matai, ar žmogus klauso, ar jam įdomu. Tada atiduodi save visą. O jei nelabai, jei užsiėmęs, jei labai skuba, tai tada ir aš pasiskubinu.
Laikas pas mus kitoks – ne prabėgantis, bet maloniai ištirpstantis.
– Gintarė: Taip, viskas priklauso nuo žmonių poreikio. Vieną žiemos dieną atvažiavo moterėlės mokytis velti. Taip gražu, sniegas, balta, pas mus krosnis šilta. Vėlėm vėlėm, šnekučiavomės, arbatas gėrėm. Staiga pradėjo moterėlių telefonai skambėti. Pasirodo, vyrai pasigedo, kad jų moterys visai dienai prapuolė, nors sakė išvažiuoja tik porai valandų. Laikas pas mus kitoks – ne prabėgantis, bet maloniai ištirpstantis.
– Vaidotas: Mums svarbiausia emocija, kurią žmogus išsiveža. To atgalinio gero jausmo neatsveria jokie pinigai. Šiais laikais labai sunku sužavėti šiuolaikinį skubantį keliautoją, nes jie patys viską žino, o būna, kad atvažiuoja su kokiu „žiniuoniu“, tai anas pats viską ima pasakoti, man jau belieka tik klausytis.
– Tai visai smagu, kai iškart atsiranda pagalbininkų ir nemokamai. O kokių dar linksmų istorijų yra nutikę malūne?
– Vaidotas: Man labiausiai įsiminė toks atvejis, kai moterys atvažiavo, apžiūrėjo malūną, paskui su Gintare nuėjo veltinių velti. Velia, velia, o viena apsiverkia. Aš suprantu, kad čia nieko juokingo, bet… Sėdi moterėlė prie stalo, ašaros kaip pupos byra po keturių valandų vėlimo. Prieinu ir sakau – tai kas dabar pasidarė. Tu žiūrėk, sako, kas iš tų mano „tapkių“ išėjo! Pacukas kažkoks! Ėmiau ir suvėliau jai „tapkes“. Laiminga išvažiavo. Pasirodo, bedirbant visokių emocijų būna. Žmogus nusivylė savo gebėjimais, nors jau amžiuje, atrodo, nesėkmes galima ramiau priimti. Mane sužavėjo tas žmogiškas jausmų grynumas, nuoširdumas. Klausyk, Gintare, bet tai mes jokių linksmų istorijų nežinome?
– Gintarė: Aš žinau. Vasarą buvo berniukų choras „Ąžuoliukas“. Šešiasdešimt vaikų atvažiavo į kaimą. Ir iš tiesų miestas nusileido į TOKĮ kaimą, tokį tikrą kiemą… Uch! Vienas vaikų būrelis bėga prie triušių. Kaip tik triušės buvo atsivedusios naują vadą. Prasideda diskusija, kuo skiriasi triušis nuo kiškio, o tai kas tada yra zuikis. Kitas būrelis pamatė aviną. Pribėgo prie jo, sutūpė ratu ir rėkia – ei, žiūrėk, kokia karvė! Po visos tos pažinties su ūkiu jie subėgo į Tatulos upelį, subridę iki kelių, ištirpo tame upelyje ir negalėjo atsidžiaugti tekančiu vandeniu. Paskui, kai jau išsisiautė, nuėjo į karšyklą, kur Vaidotas pristatinėjo „vilnos kelią“ nuo avytės iki siūlo, parodė, kaip vilna pereina per visus volus, būgnus ir tampa minkštu verpiniu. Jie visi sutūpę tylėjo ir klausėsi didelėmis akimis. Tai buvo toks tikras, vaikiškas, nuoširdus ir linksmas pažinimas. Man tai labiausiai įstrigo.
– Štai kaip natūraliai per linksmas istorijas apibrėžėte savo klausytojų auditorijas – Vaidotas apie „babytes“, Gintarė – apie vaikus. (Juokiasi abu) Na, ir pabaigai tradicinis klausimas – Jūsų vizitinė kortelė.
Raubonių vandens malūnas, vilnų karšykla
Taikos g. 5, Raubonys, Pasvalio r. 39447
Tel. 8 698 14 356
El. p. raubonys@gmail.com
FB Raubonių vandens malūnas, vilnų karšykla