Birželio 26 d. popietę į Amžinuosius kalnus iškeliavo Jonas Šečkus. Be proto charizmatiška asmenybė. Geologijos mokslų daktaras, kuris itin sudėtingus Žemės gelmių procesus gebėdavo iškelti į wow! eik tu sau!!! lygmenį. Kalbėdavo, tarškėdavo taip, kad kiekvieno klausytojo širdyje gimdavo geologo pradas. Bohemiškas iki kaulo smegenų – dainos, kai tik širdis geidė dainuoti, klajonės su kuprine ant pečių ir miegas ant kalnų akmenų, laužo kaitroje keptas dienos laimikis ir nuolat rankoje smilkstanti cigaretė. Ugninės akys ir užkrečiantis juokas. Aistringasis futbolo sirgalius iki žvaigždžių ir nuoširdumo įsikūnijimas iki žemės gelmių.
Šiandien, kai siautė vėjai, linko medžiai, o virš galvos suktinius suko debesys – Jonas susiliejo su Žemės gelmėmis. Mums beliko nenumaldomas ilgesys ir suvokimas, jog niekas kitas taip daugiau nebekalbės apie Žemę. Apie Laiką. Apie Mus toje Žemėje ir Laike.
2025 metų sausio 7 dieną užrašėme mūsų paskutinį ilgą pokalbį apie tai, kas Jonui buvo svarbu. Paskaitykite.