Nominantai

Kandidatas pristatė keliautojams po Lietuvą naują turizmo produktą –pažintinę patirtį (pvz., patyriminę ekskursiją, teminį žygį, maršrutą, proginįrenginį, kt.), kuri progresyviai ir netikėtai reprezentavo vietovę (regioną arobjektą), paskatino ją pažinti kitaip.:

2025-ieji yra M. K. Čiurlionio jubiliejiniai metai, ir menotyrininkės, gidės, edukatorės Aušros Česnulevičienės indėlis į šio jubiliejaus kūrybinę ir mokslinę programą yra vienas svariausių, leidusių įvairių amžiaus grupių žmonėms atrasti, pažinti ir kitomis akimis pažvelgti į M. K. Čiurlionio asmenybę, kūrybą ir jo bei šeimos narių gyvenimą.

* Knygų mugėje Aušra pristatė debiutinę knygą, skirtą keliautojams, – „Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją“.

* 03.08 surengta autorinė ekskursija „M. K. Čiurlionio šeimos moterys“ >>>>>

* Aušros padaryti atradimai Kabelių bažnyčioje inicijavo Bažnytinio paveldo muziejų 05.28 surengti instaliaciją „Vargonai ir Čiurlioniai“ (veiks iki 2026.01.10).

*Aušros iniciatyva Druskininkuose atsirado informacinis ženklas prie M. K. Čiurlionio pušies.

* Visus metus Aušra lydėjo keliautojus po Druskininkus ir jų apylinkes M. K. Čiurlionio takais. Informacija apie maršrutus svetainėje „Čiurlioniui 150“:
1. Druskininkų maršrutas >>>>>
2. Žygis Švendubrėn >>>>>
3. Išskirtinis 3-jų dienų žygis nuo Senosios Varėnos iki Druskininkų >>>>>
4. Aušros kvietimas atrasti Čiurlionių takus >>>>>

* Aušros nuopelnai populiarinant M. K. Čiurlionio kūrybą ir jo asmenybę buvo įvertinti Vyriausybės apdovanojimu.

Kandidatas prisidėjo prie vietinių kelionių proveržio ir Lietuvos kaip turistinės krypties išskirtinumo, paskatino patyriminio turizmo plėtrą šalyje:

Apie tokį keliautojų ir klausytojų dėmesį, kokio sulaukė Aušros rengtos ekskursijos, žygiai, parodos bei knygų pristatymai, daugelis gali tik pasvajoti. Visa tai pasiekta tik ilgalaikiu, kruopščiu darbu ir nenuilstamu smalsumu. Tikrumas ir nuoširdumas dabar tampa didžiuoju patyriminių žygių atradimu.

Kandidatas populiarino vietos virtuvę, tradicijas. Buvo regiono ambasadoriai ir per virtuvę atskleidė jo kultūrą, istoriją:

„Vieno prancūzo sandėliukas“ visuomenę pažindina su neindustrinių ūkių pieno produktais, vykdo šviečiamąją veiklą supažindindamas vartotojus, koks ryšys yra tarp terroir ir galutinio produkto, kiek svarbi bioįvairovė bei tradicijų saugojimas. „Vieno prancūzo sandėliuko“ lentynose puikuojasi išskirtiniai skoniai iš skirtingų Prancūzijos regionų. Karts nuo karto čia užklysta ir kitų šalių sūriai. Vartotojai ugdomi, kaip reikėtų derinti vyną prie sūrio. Į mūsų maisto kultūrą siekiama sugrąžinti sidrą ir populiarinti jo gamintojus.

„Vieno prancūzo sandėliukas“ bando į mūsų kasdienybę sugrąžinti ir piknikų tradicijas, tad šiltuoju metų laiku rengiami „Pietūs ant žolės“. 2025-aisiais tokios maisto, istorijų ir muzikos popietės buvo surengtos Kaune ant Pelėdų kalno ir Žemosios Panemunės dvare. Įvyko ir dar du išskirtiniai degustaciniai renginiai: urbanistinio stiliaus „Muzikinis piknikas ant stogo“ bei „Lietuviška užstalė ir sutartinių giedojimas“. Pastarasis renginys (degustacija, potyris) buvo orientuotas tik į lietuviškus kultūros ir skonių atspalvius.

Šventės rengėjai siekė sugriauti stereotipus, kad žodis „užstalė“ siejasi tik su neigiamais atspalviais. Iš tiesų tai gastronominis, kultūrinis ir socialinis reiškinys, kuriame atsiskleidžia bendrystė, vaišingumas bei pagarba svečiui. Renginys buvo skirtas Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienai paminėti. Šventės rengėjai kvietė svečius pasijusti karaliais, o tai įmanoma tada, kai sugebi atrasti, pamatyti, didžiuotis ir branginti tai, kas yra čia pat.

Kandidatas padidino turizmo paslaugų įvairovę, kūrė teigiamas kelionių Lietuvoje patirtis ir taip prisidėjo prie vietinių kelionių proveržio:

2025-aisiais metais Žemosios Panemunės dvaras aktyviai vykdė informacinę sklaidą apie istorikų mažai tyrinėtą didikų Sapiegų rezidenciją ant Nemuno kranto. Įtraukiai pristatomi istoriniai faktai, tyrimų rezultatai, itin estetiškai, su pagarba gamtai ir bioįvairovei tvarkoma aplinka bei solidūs kultūriniai renginiai praturtino Zanavykų krašto turistines patirtis.

Ilgus metus daugeliui nežinomas dvaras pritraukė šimtus lankytojų ir per vieno dvaro istoriją bei jo likimą pristato visos šalies istorinę raidą.

Žemosios Panemunės dvaras yra įtrauktas į birželio 9 d. Kultūros paveldo departamento sertifikuotą Nacionalinį pilių ir dvarų kultūros kelią. Departamentas dvare surengė ir kultūros paveldo seminarą. Ši vieta tampa įkvėpimu net kuriant spektaklius: čia išgyventos patirtys įkvėpė „Šeiko šokio teatrą“ sukurti naujausią šokio spektaklį „ONOS“.

Kandidatas paskatino miesto ir/ar regiono proveržį, mažino sezoniškumą, lėmė turistų bei lankytojų srauto padidėjimą:

Aukšto lygio kultūros renginiai, jautrus dėmesys istorijos detalėms bei siekis kiekvieną jų išsaugoti ateities kartoms traukia vis daugiau lankytojų į Zanavykų kraštą. Lankytojų atsiliepimai >>>

Kandidatas prisidėjo prie teigiamų turistų patirčių Lietuvoje kūrimo bei Lietuvos, kaip patrauklios kelionių
krypties, įvaizdžio formavimo:

Sodyba „Saulėtosios naktys“ – tai senas medinis namas, menantis pašto karietų ratų girgždesį ir arklių prunkštimą šimtamečių obelų ir dilgėlių gojelių apsuptyje, kur supasi sapnų gaudyklės ir spalvingi audiniai, laksto basos kojos ir plaikstosi ilgi plaukai.

Šiame kieme dažnai klega hipsteriškas jaunimas ir širdyje vis dar jauni hipiai klajokliai. Ant bendro laužo čia kunkuliuoja troškinys, o prie stalo dalijamasi nuotykiais ir prisiminimais. Čia nuolat vyksta kūrybiniai procesai: po grafikos presu, ant namo sienų, lubų sijų ar saulės spinduliuose. Čia rengiamos festivalinės vestuvės, muzikos ir poezijos vakarai, menininkų rezidencijos.

Sodyba, įsikūrusi greta vieno svarbiausių šalies magistralinių ir piligriminių kelių, laukia atvykstančiųjų automobiliais, dviračiais ar pėsčiomis. Čia gali apsistoti tie, kas nori nakvoti savo kemperiuose, pasistatyti palapinę ar patogiai ištiesti kojas sodybos lovose.

Pirmu smuiku čia groja bendrystė ir nuotykiai, dalijimasis įspūdžiais ir patirtimi, nes tai labai svarbu patiems sodybos šeimininkams Sauliui ir Kamilei, kurie patys yra nenuilstantys keliautojai.

Kandidatas įgyvendino novatorišką sprendimą, kuris atliepė pasikeitusius turistų poreikius ir tvaraus turizmo principus:
Rasa Nabažaitė nuo 2023 m. gruodžio mėnesio yra sertifikuota vienintelė ir pirmoji medaus someljė Baltijos šalyse. JAV tokių asmenų tėra 3. Medaus someljė – tai specialistas, kuris vertina medaus kokybę bei botaninę kilmę pagal skonį ir kvapą, dar kitaip vadinamas medaus juslinės analizės ekspertu.

Šios srities specialistus ruošia ir į Nacionalinį medaus juslinės analizės ekspertų registrą įtraukia Italija. Tai vienintelė tokia institucija pasaulyje. Rasa, turėdama medaus juslinės analizės eksperto sertifikatą, teisėjauja medaus konkursuose, dalyvauja moksliniame tiriamajame darbe klasifikuojant naujas medaus rūšis, konsultuoja bitininkus medaus kokybės klausimais, rengia medaus degustacijas ir mokymus.

Medaus degustacijų metu dalyviai išmoksta atpažinti skirtingoms medaus rūšims būdingus skonius ir aromatus bei juos apibūdinti. Rasa siūlo paragauti 15-20 poliflorinio ir monoflorinio medaus rūšių iš skirtingų šalių. Dalyviai ne tik degustuoja, bet ir mokosi, kaip derinti medų ir maistą, nes medus – ne tik į arbatą! Rasa drauge su tėvu Alvydu Nabažu bitininkauja ūkyje „Užpelkių medus“, kuris vadovaujasi zero waste tvarumo principais.

Kandidato įgyvendintas projektas, kuris paskatino susidomėjimą kelionėmis Lietuvoje:
Tai dviejų mokslininkų – geologijos mokslų daktaro Jono Šečkaus ir hidrogeologės Ramunės Šečkuvienės iniciatyva, kurios tikslas per mokslą supažindinti keliautojus su Lietuvos kraštovaizdžiu. „Geologo kelionės“ žygiai organizuojami tik mažoms keliautojų grupėms, kurios su mokslininkų pagalba tarsi prakalbina Žemės gelmes, suvokia vieno ar kito reljefo susiformavimo procesus, ledynmečių padarinius ir vandens tėkmės galias. Maršrutai sudaromi taip, kad nekenkiant natūraliai gamtai ir jos bioįvairovei, keliautojams būtų pristatytos įdomiausios ir informatyviausios žinios, susijusios su geologija ir hidrogeologija.

„Geologo kelionės“ maršrutai yra apraizgę visą Lietuvą, tad bet kurio regiono keliautojai gali geriau pažinti savo kraštą, jo išskirtinį kraštovaizdį ir tapatumą. Maršrutuose dažnai dalyvauja ir vietos bendruomenės atstovai, kurie keliautojams pristato savo asmenines patirtis, sukauptas žinias ir pasakojamąją atmintį, savo krašto patiekalus bei verslus. Dažnai vietiniai tampa ir žygių vedliais.

Vienas įsimintiniausių renginių, kuriame žinias ir patirtį apjungia net 6 sričių atstovai yra „Paversk balų rūdą auksu“, kuris rengiamas Višakio Rūdoje. „Geologo kelionės“ yra šio renginio bendraautoriai ir kartu su archeologe, kalviu, juvelyre, vietos bendruomenės atstovu bei turizmo informacijos centru per dvi dienas susirinkusiems leidžia suvokti vietos išskirtinumą geologine prasme, patirti rūdos gavybos procesą, atkurti senojo verslo eigą bei patirti iš rūdos išgauto metalo virsmą meno kūriniu. Tai vienas geriausių Genius Loci renginių Lietuvoje.

Kandidato indėlis mažinant sezoniškumą ir didinant vietovės žinomumą:
„Geologo kelionės“ žygiai vyksta ištisus metus. Maršrutai sudaryti ir žygiai rengiami tokiu laiku, kuomet geriausiai galima pristatyti vieno ar kito kraštovaizdžio išskirtinumus.

Maršrutai vingiuoja per mažai lankomas vietoves, tad tai puiki galimybė vietos bendruomenėms įsitraukti į bendras veiklas, pristatyti savo krašto ypatumus, kulinarinį paveldą ir taip didinti savo vietovės žinomumą.

Bene geriausias pavyzdys – renginys „Paversk balų rūdą auksu“, kuris vyksta kartą per metus Višakio Rūdoje. Vietos bendruomenės atstovai turi galimybę dvi dienas tiesiogiai bendrauti su atvykusiais iš visos Lietuvos – kartu su atvykusiais eina į laukus ieškoti balų rūdos, kartu ant laužo gamina pietus ir vakarienę, atveria atvykusiems vietinių muziejukų duris (kaime jų yra ne vienas). Betarpiškas bendravimas atvykusius suartina su vietos bendruomene ir padeda užmegzti ilgalaikius ryšius, skatina į tą vietą sugrįžti dar ne kartą.

Kandidato iniciatyvai parodytas žiniasklaidos dėmesys:
Dr. Jonas Šečkus yra davęs ne vieną interviu, dalyvavęs ne vienoje radio ar televizijos laidoje. Naujausi medijų įrašai:
LRT Daiktiniai įrodymai – Praeitis po kojomis: apie akmenis ir istoriją su Jonu Šečkumi
LRT Gamta visų namai – Kaip ledynai per Lietuvą keliavo
LRT Mokslo sriuba – Kaip susidarė dinozaurų fosilijos?
LRT – Anykščių rajone aptiktos 5 kaukolės su šautinėmis žymėmis
LRT 10-12 – Kaip būdavo išgaunama geležis iš balų rūdos?
LRT Entuziastai – Geologijos mylėtojai Ramunė ir Jonas apie keliones: oro uoste dažnai turime problemų.

Nuo 2017 m. „Sraigūnas Lėtūnas“ savo FB paskyroje dalinasi asmeniniais atradimais, skaitytojus veda takais, kurie vingiuoja į mažus miestelius ar kaimus, dar menkai lankomus objektus ir skatina juos atrasti, pažinti, pamilti.

Kandidato 2024 metų veiklos, susijusios su kelionėmis:
2024 m. puslapio sekėjai buvo kviečiami apsilankyti labai retai parodas rengiančio skulptoriaus Kęstučio Lanausko parodoje; Ekogyvenviečių suvažiavime; Kauno senamiesčio gatvelėje, kur su savo skanėstais reziduoja prancūzas ir meksikietis; atrasti kelią nuo „šūdukų ekspozicijos“ iki „šūdukų degustacijos“; paragauti duonos, kuri sudėta ant ypatingų plytų prekystalio; patirti pramiegotus pusryčius vidury miško; pasikalbėti apie juodąsias bites ir suvokti drevinės bitininkystės išskirtinumus; atrasti Alisą telefono būdelėje; suprasti, iš kur atsiranda moheros vilna ir siūlas; patirti Vydūno tylą naktyje; per šiaudo glotnumą prisiliesti prie asketizmo ir atsikyrimo; prisiminti berlynietišką industrinės kultūros centrą Lietuvoje; paragauti motinos ir dukters tandemo kuriamų avies pieno gėrybių ar sudalyvauti improvizuotoje sūrių degustacijoje autobuse; pasiklausyti stiklo vargonų ar pasakojimų apie Bacho melodijas vidury girios; išvysti molinius skiautinius ar babos kieme pasodintą Šviesių žmonių parkelį; permąstyti šiuolaikinio meno suvokimą svečiuose pas Sauką ar Eidrigevičių; bandyti prisijaukinti atominį miestą ar visų užmirštą Rojų; nepasiklysti Rustemo ar grafo Stefano gyvenimo kelių labirintuose; perprasti medaus someljė pašaukimą ar „mano kaimynė sakė“ fenomeną; atrasti pagalvių nėriniais puoštas sukneles ar susitikti Maestro Miltinį.

Kandidato indėlis prie skatinimo keliauti po savo šalį:
„Sraigūno Lėtūno“ įrašas apie Rojų ir pomologinio sodo autorių Adomą Hrebnickį pasiekė per 15 tūkstančių auditoriją, buvo dalinamasi įvairiose FB grupėse, o Rojus aptarinėjamas, kaip visai nežinoma lankytina vieta Lietuvoje. Panašios reakcijos (per 14,5 tūkstančio auditorijos) sulaukė ir pasakojimas apie Rasos Kaubrytės Šimkevičienės sukurtą rūbų kolekciją, kurios įkvėpimo šaltiniu tapo senieji pagalvių nėriniai.

Nemenko susidomėjimo sulaukė ir pasakojimai apie medaus someljė Rasą Nabažaitę (per 5.5 tūkstančio auditorija), spektaklį „Sala, kurios nėra“ apie maestro Juozą Miltinį, keliones į Kazlų Rūdą ištinkantį sindromą „o mano kaimynė sake“, užmirštą dailės korifėjaus Jono Rustemo amžinojo poilsio vietą Senajame Dūkšte ar neįtikėtiną Lentvario grafo Stefano Tiškevičiaus biografiją.

Asmeniškai patirti ir jautriai perteikti pasakojimai, su originaliais, nenukopijuotais tekstais, skatina skaitytojus atrasti mažiau žinomas vietas, pažinti žmones, jų gyvenimo būdą ir suprasti jų pasirinkimus. Tokie pasakojimai kviečia išsukti iš turizmo maršrutų greitkelių ir eiti takais, takeliais, kurie veda į neatrastus pasaulius, iš pirmo žvilgsnio atrodančius mažais, tačiau turtingus savo turiniu.

Kandidato pripažinimas nacionaliniu ir/ar tarptautiniu mastu:
Tarptautinė Slow Food organizacija atrinko ir pakvietė „Sraigūną Lėtūną“ tapti vienu iš 30 pirmųjų Slow Food Farm vertintojų visame pasaulyje. Slow Food Farm yra nauja iniciatyva, kurios tikslas nominuoti ūkius, savo veikloje besivadovaujančius Slow Food ir agroekologijos principais bei vertybėmis. Pirmoji ūkio vertinimo anketa iš Lietuvos yra pateikta galutiniam svarstymui.

Kvietimas dalyvauti iniciatyvoje ir atstovauti šaliai organizacijoje, kuri yra gerai žinoma visame pasaulyje nuo menkiausių lūšnelių Pietų Amerikos džiunglėse iki Briuselio politinio bastiono, „Sraigūnui Lėtūnui“ yra įvertinimas be diplomo ir medalio.

Druskininkų kultūros puoselėtojos premijai Aušros Česnulevičienės kandidatūrą, už jos rengiamas ekskursijas, edukacijas ir M. K. Čiurlionio pažinimo skatinimo dvasią, pristatė M. K. Čiurlionio draugija.

2009 m. su vyru Tauru Česnulevičiumi įkūrė kūrybos namus „Druskos studija“, kurioje vieni pirmųjų Druskininkų savivaldybėje pradėjo rengti edukacinius kūrybinius užsiėmimus.

Nuo 2010 m. organizuoja ir veda įvairius renginius, skirtus M. K. Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos sklaidai.

Nuo 2018 m. Aušra ir Tauras Česnulevičiai teikia savo šeimos piniginę premiją – paskatą Druskininkų „Atgimimo“ mokyklos moksleiviui (-ei) „Už padarytą Metų pažangą“.

2020 m. birželio 21 d. Kabelių bažnyčios palėpėje rado istorinio muzikos instrumento – vargonų – dalis, kurios yra siejamos su M. K. Čiurlionio tėvu Konstantinu Čiurlioniu. 2024 m. sausio 22 d. LR Kultūros ministro S. Kairio įsakymu ( Nr. ĮV-51) istorinio instrumento dalys įrašytos į kultūros vertybių registrą (unikalus Nr. 48564).

2021 m. organizavo išvykas, ekspedicijas, rinko medžiagą tema „Čiurlionių šaknų link“, parengė ir veda pažintinį – edukacinį žygį pėsčiomis „Čiurlionio takais į Raigardo miestą“, autorinę ekskursiją „Nepažintos Druskininkų moterys“.

2023 m. kartu su Rotary klubo nariais Arūnu Vaškevičiumi ir Valdemaru Makarevičiumi įkūrė „Antano Dambrausko atminties įamžinimo paramos ir labdaros“ fondą bei inicijavo atminimo suolelio A. Dambrauskui pastatymą.

2024 m. kartu su Druskininkų kultūros centru surengė ir žiniasklaidos atstovams pristatė degustacinę – edukacinę vakarienę „Ką gi valgė Čiurlioniai? Kasdienė ir šventinė užstalė“.

2025 metų Knygų mugei A. Česnulevičienė ruošia savo pirmąją knygą – vadovą „Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją“, skirtą 150-ioms M. K. Čiurlionio gimimo metinėms.

Informacija parengta pagal Laimučio Genio interviu publikuotą manodruskininkai.lt

Lėtojo turizmo asociacija nominavo „Vieno prancūzo sandėliuką“, kurio įkūrėjai Aušra Fokienė ir Hugues Emmanuel Dasse per mažų sūrinių produkciją ieško sąsajų tarp Lietuvos ir Prancūzijos kultūrų.

Aušra ir Hugues kasmet važiuoja į Prancūziją, lanko ūkininkus – sūrininkus ir atsirinkę įdomiausius skonius, kurie pasakoja apie tos vietos išskirtinumus ir tradicijas, veža į Lietuvą. Hugues gebėjimas sūrius derinti su įvairiais gėrimais, o Aušros talentas istorijomis apipinti sūrių gamybą ir valgymo etiketą, paverčia viešnagę Sandėliuke išskirtiniu gurmanišku potyriu.

Tačiau degustacijos taip ir liktų degustacijomis, jei ne Aušros ir Hugues gebėjimas į bendrą komandą apjungti įvairių sričių žmones. Taip gimė netradiciniai kino vakarai „Romuvos lauko kine“, kur prancūziškų filmų siužetą pagardina prancūziški sūriai ir vynai. Visi kino seansai buvo tiesiog anšlaginiai.

Dar vienas netradicinis maisto kultūros skleidimo formatas – prancūziškas piknikas „Pietūs ant žolės“. Šiemet, į atgimstantį Žemosios Panemunės dvarą, šis renginys atviliojo pulką gero maisto mylėtojų, kuriems po šimtamečių obelų lajomis grojo fleitos ir žiogai, vyko pokalbiai apie maisto istoriją ir valgymo tradicijas dvaruose.

Bendradarbiavimas su prancūziška kepyklėle, dvaro savininkais, kino teatro administracija, gėrimų gamintojais, pačių įvairiausių instrumentų muzikantais (gitaristais, arfininkais, kanklininkais) suteikia galimybę į maisto kultūrą pasižiūrėti visai iš kitos, netradicinės pusės, kur didžiulis dėmesys kreipiamas autentiškumui, sezoniškumui, tvarumui ir pagarba tradicijoms bei jų puoselėjimui.

Žinia apie tai, jog prancūzų sūrių kultūra yra puoselėjama Lietuvoje, pasiekia vis daugiau prancūzų. Sūrininkai, jų šeimų nariai, artimieji ir draugai per Aušros ir Hugues vizitus susipažįsta su mūsų šalimi, domisi ir planuoja keliones. Žinia apie Lietuvą skleidžiama ir Pasaulinėje sūrių parodoje, rengiamoje Tours mieste, Prancūzijoje, kur Sandėliuko įkūrėjai lankosi kasmet ir mezga naujas pažintis. Šiemet Aušra ir Hugues parodoje dalyvavo ir kaip sūrių ekspertai – teisėjai. Tad žinia apie Lietuvą, kaip sūrių gurmanų, ekspertų šalį, skleidžiama plačiai ir įtikinamai.

Geriausias įvertinimas yra lankytojų lojalumas. Bilietai į Sandėliuko renginius ištirpsta per kelias valandas. Ir nesvarbu, ar tai būtų 20 vietų Sandėliuke ar keli šimtai – kino teatre. Išskirtinis renginio turinys, sukauptos žinios ir patirtis, gebėjimas įtraukiai perteikti žinias, kuria unikalų reiškinį – reklamą iš lūpų į lūpas su pačiomis šilčiausiomis rekomendacijomis.

Lėtojo turizmo asociacija nominavo „Filigranią“, kurios įkūrėjos, dvi seserys – Lina Krasnovaitė – Siparienė ir Rūta Krasnovaitė, savo aistrą aristokratiškajai estetikai ir tradicijoms pavertė išskirtiniu reiškiniu Lietuvos turizmo žemėlapyje.

Seserys kviečia keliauti laiku ir prisiminti užmirštas bei sovietmečio ideologijos ištrintas tradicijas. Jos atgaivino ir plačiajai visuomenei pristatė plaukų juvelyriką, kuri yra glaudžiai susijusi su 1863 m. sukilimo asmenybėmis, kviečia į savo XIX a. alsuojančius namus ir primena gėlių kalbą, meduolių simboliką, atskleidžia žibintėlių eleganciją, pristato Vardynų švenčių simboliką, moko piltuvėlio technika marginti margučius, kartonažo technika pasigaminti kalėdinius atvirukus, rekonstruoja XIX a. desertų gamybą.

Nei vienas atėjęs į seserų renginį neišeina be savo paties sukurto stebuklo. Lina ir Rūta kiekvienam suteikia galimybę prisiliesti prie išblėsusio laikmečio elegancijos ir subtilumo. Pagarba sezoniškumui, estetikos pajauta ir dėmesys net smulkiausioms detalėms Filigrania renginius paverčia išskirtiniu potyriu. Kartą ten pabuvoję, lankytojai sugrįžta vėl ir vėl, pasisemti naujų žinių.

Filigrania – tai reveransas dvarų kultūrai, XIX a. estetikai ir elegancijai. Gal todėl seserys yra kviečiamos atvykti ir į įvairius muziejų, dvarų renginius (Marijos ir Jurgio Šlapelių namai-muziejus, Markučių dvaro muziejus,

Burbiškio dvaras), specializuotas muges (Meduolių festivalis Šilėnuose), kuriose pristato tiek juvelyriką, tiek tradicijas, tiek gardėsius, kuriems pagaminti reikia itin didelės atidos ir kruopštumo. Seserų dėka primiršta dvarų kultūra įgauna spalvas, gyvasties ir tikrumo.

Linos ir Rūtos renginiai tiesiog neatskiriami nuo sezonų kaitos. Jų namų durys neužrakinamos nei vasarą, nei žiemą. Seserys daug dėmesio skiria kalendorinėms šventėms – Velykos, Kalėdos, Šv.Valentinas, Vardynos. Sezoniškumas suteikia tik dar daugiau galimybių.

Linos ir Rūtos veikla sulaukė ne vieno žurnalisto dėmesio. Straipsniai laikraščiuose, žurnaluose, portaluose, video siužetai televizijose, pokalbiai radio laidose suteikia galimybę ne masinės kultūros gerbėjams atrasti unikalią patirtį, autentišką turinį, kuris išlieka ilgam atminty, praturtina žiniomis ir praplečia horizontus.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos organizuojami apdovanojimai „Paveldo DNR“ bus rengiami tik kas 4 metus, tiek, kiek trunka viena Paveldo komisijos kadencija. 2023 m. surengtas pirmasis apdovanojimas trijose kategorijose: Asmenybių, Objektų, Darbų ir iniciatyvų. Raubonių malūnas-karšykla-verpykla kartu su Vaidotu Gikiu iš Pasvalio rajono buvo nominuoti už apleisto malūno prikėlimą naujam gyvenimui išsaugant jo paskirtį. Kategorijoje „Darbai ir iniciatyvos“ Raubonių malūnas su Vaidotu Gikiu tapo laureatais.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos organizuojami apdovanojimai „Paveldo DNR“ bus rengiami tik kas 4 metus, tiek, kiek trunka viena Paveldo komisijos kadencija. 2023 m. surengtas pirmasis apdovanojimas trijose kategorijose: Asmenybių, Objektų, Darbų ir iniciatyvų. Atsižvelgdama į pateiktų nominantų gausą ir tipologinę įvairovę, „Paveldo DNR“ vertinimo komisija nusprendė įsteigti papildomas padėkas atskiroms iniciatyvoms, objektams ir žmonėms. Vienas jų – Domas Noreika ir jo laboratorija Aikas Žado už originalias restauravimo praktikas Žeimių dvare, Jonavos r.

Lėtojo turizmo asociacija nominavo „Lukenskų namus“, kuriuose biochemikė Rūta Lukenskienė ir post-avangardinio meno korifėjus Česlovas Lukenskas lankytojus kviečia susimąstyti apie vartotojiškumo pandemiją kasdieniniame gyvenime ir mene bei ką daryti, kad liktume jai atsparūs. Priklausomai nuo sezono, lankytojai yra kviečiami keliauti po „Skurdžiąją virtuvę ir skurdųjį meną” arba „Baroko virtuvę ir barokinį meną”.

Rūta buityje nieko neišmeta. Viskas aplink ją turi po kelis „gyvenimus”. Rūta per mokslo prizmę pažvelgia į virtuvėje vykstančius procesus ir rengia pamokas-diskusijas „Nešvaistyk maisto”, „Spalvos maiste” ar „Natūralus raugimas arba fermentacija”. Po šių pokalbių daugelis pakeičia mitybos ar vartojimo įpročius, nes čia ir dabar gauna aiškiai, suprantamai pateiktą informaciją apie chemiją maisto pramonėje ir natūralių mielių, bakterijų poveikį mūsų organizmui.

Česlovas savos studijoje lankytojus įtraukia į provokuojančias diskusijas – ko žmogui reikia labiau – duonos ar katarsio, kam reikalinga dvasinio gyvenimo higiena, kaip suvokti šiuolaikinį meną ir išgirsti kūrėjo siunčiamą žinutę. Kiekvienas susitikimas su Česlovu yra kitoks, nes čia niekas nesikartoja, vyksta nuolatinis kūrybinis džiazas ir improvizacija.

Rūta ir Česlovas keičia lankytojų mąstymą ir kasdieninius įpročius, grąžindami į jų gyvenimus lėtesnį gyvenimo tempą, daugkartinį daiktų panaudojimą, maisto tausojimą, natūralumą ir sezoniškumą virtuvėje, dvasinio gyvenimo tobulėjimo siekį ir norą pažinti tai, ko nepažįsti.

Rūtos Lukenskienės rengiamos pamokos apie: Tradicinį maisto rauginimą; Maisto suvartojimą iki paskutinio trupinio; Sezoninės virtuvės populiarinimą; Nereikalingų daiktų panaudojimas naujoms paskirtims.

Česlovo Lukensko rengiamos diskusijos, plenerai, performansai apie: Žemės meno instaliacijas ir kraštovaizdžio pajautą; Koliažus iš įvairiausių nereikalingų daiktų; Sovietinio laikotarpio statinių komplekso prikėlimą naujam gyvenimui ir virtimą kūrybine erdve, meno galerija ir studija; Visuomenės aktualijas, kaip kad beatodairiškas miškų kirtimus, ir jų atspindžius mene.

Vykdoma veikla yra visiškai unikali visos Lietuvos mastu.