Renata Umbrasienė
Renata © Asmeninis archyvas

Vidury Šimonių girios Sraigiukas kelis kartus suabejoja, ar į tą pusę keliauja. Sutikti vietiniai patvirtina: „Taip, „Amatų kalnelis“ va ten, tuoj jį pamatysite“. Ir iš tiesų netrukus ant nedidelės kalvelės pasimatė nedideli, tarsi iš pasakų knygos, nameliai. Namelių langeliai – baltut baltutėliai, stogeliai – šiaudiniai, o gretimais siūruoja piliarožės. Iš mažutės klėtelės išeina besišypsanti Renata ir kviečia užeiti į vidų.

Kelią iki Jūsų sodybos sunkiai parodo net ir navigacija, kodėl pasirinkote šią vietą?

Intuityviai. Tiesiog pajutau, kad metas ieškoti vietos, kur norėčiau įleisti šaknis, o paskui jau leidau įvykiams klostytis savaime. Norėjau stebuklingos vietos ir nežinau ar aš ją radau, ar ji mane surado. Mane čia atvedė žmogus, kuris išgirdo ir pajuto mano norą. Brovėmės pro erškėčių sąžalyną iki mažo sukiužusio namelio. Tuomet savininko paieškos ir galiausiai likimas lėmė, kad įsikūriau čia: bažnyčios vargonininko trobelėje.

Amatų kalnelis
Amatų kalnelis“ © Asmeninis archyvas

Vidury miško vargonininko trobelė? Kaip taip gali būti?

Taip, čia tokia magiška vieta. Šimonių giria, kurią skrodžia Šventosios vandenys, o vidury tos girios – dvi kalvelės. Ant vienos iš jų stovi bažnyčia, o ant kitos – vargonininko trobelė. Vienas keliautojas yra pasakojęs, kad kadaise pavakarę jis ėjo štai tuo keliu, kurį matome pro langą. Buvo tik ką po stiprios liūties, saulė džiovino žemę ir nuo jos kilo buvusios liūties migla. Keliautojas išėjo iš miško, o pro atvirus mažos trobelės langus į lauką liejosi Bacho melodijos, kurias tuo metu grojo vargonininkas savo fisharmonija. Tą fisharmoniją išsaugojau, tiesa, ji pavirto komoda (nes jau nebetinkama groti) ir puošia mano namus bei primena šios vietos istoriją, jos buvusį gyventoją.

Fisharmonijos fragmentas © Asmeninis archyvas

Tai viskas, kas liko iš senosios trobelės?

Liko dar ir vargonininko portretinė nuotrauka, kurią pakabinau svetainėje. Deja, bet trobelė buvo visiškai sunykusi, tad teko viską kurti nuo pamatų, liko tik jos kontūrai. Vaikystėje mėgau žaisti su mažomis lėlėmis, tai ir mano nameliai gavosi nedidukai. Kai stačiausi keramikos dirbtuves, architektas vis klausinėjo – tau tikrai čia pakaks vietos? Tu gerai pagalvok, ar tikrai pakaks? Dabar matau, kad gal norėčiau ir šiek tiek daugiau erdvės, bet antra vertus – kažkaip sutelpu, o mažesnėse erdvėse juk daug jaukiau, šilčiau.

Amatų kalnelis
Dirbtuvės © Asmeninis archyvas

Tai ši sodybvietė įsigyta turint tikslą įrengti keramikos dirbtuves?

Ne, nebuvo taip, kad iš anksto žinojau kas čia bus. Visas mano gyvenimo kelias – vieni netikėtumai, kurie atveda ten, kur turėčiau būti. Atėjo laikas, kai panorau mokytis senosios puodininkystės, apsigyniau tautinio paveldo sertifikatą, prinokau ir dirbtuvėlių statybai. „Amatų kalnelis“ pirmiesiems lankytojams duris atvėrė 2012 metų pavasarį, bet iki to momento buvo ilgas paieškų kelias. Dabar, pažvelgus į tą nueitą etapą, manau, kad esu gana drąsi ir pakankamai originali svajonėse, sprendimuose bei jų įgyvendinime. Turbūt esu vedina vidinio tikėjimo, nes dažnai mano mintys sėkmingai pavirsta kūnu.

Amatų kalnelis
Dirbtuvės © Asmeninis archyvas

Kodėl keramika? Gal Jūsų šeimoje, giminėje yra keramikų, tautodailininkų?

Mano Mama buvo didelė dailiųjų amatų mėgėja. Augau tarp siūlų kamuolių ir skiaučių. Abi su Mama siuvome, audėme, mezgėme, siuvinėjome. Mano lėlės buvo gražiausiai aprengtos visame kieme, o mylimiausia pamoka Dailės mokykloje buvo tekstilė. Užaugusi svajojau būti kostiumo dizainere. Be visa ko Mama buvo ir puiki fotografė, turėjo savo fotolaboratoriją. Drauge ryškindavom nuotraukas tamsiame kambarėlyje, po to jas džiovindavome, karpydavome ir rikiuodavome į albumus.

Mano senelis iš Mamos pusės – Julius Kanapeckas, savamokslis tapytojas. Pats išmoko ir puikiai tapė portretus iš nuotraukos. Jo darbai puošia mano trobelę ir dirbtuvėles. O keramikų giminėje nėra. Ir aš niekada nesvajojau būti keramike. Keramikos pamokos man niekad nepatiko – molis labai neklausė, buvo tai per kietas, tai per minkštas, be to tepė rūbus ir lindo į panages… Bet, Mama su tėveliais gyveno Bliūdžių kaime, o tai reiškia kad kažkada tame kaime keramikų tikrai būta!!! O prieš karmą nepapūsi.

Nėriniai ir keramika
Nėriniai ir keramika © Asmeninis archyvas

Besaikis knygų skaitymas ir piešimas galutinai sugadino akis, tad į tekstilę taip ir nebestojau. Atrodė, kad mano traukinys nuvažiavo ir aš likau ant suoliuko provincijos stotelėje.

Tai kaip tas molis sugrįžo į Jūsų gyvenimą?

Tuomet, kai reikėjo stotis ant kojų ir pačiai eiti per gyvenimą. Paėmiau molį į rankas, bet jis dar ilgai manęs neklausė, o ir kelias iki rezultato rodėsi toks ilgas: nulipdyti, išdžiovinti, išdegti, nuglazūruoti ir darsyk išdegti. Galiausiai susigyvenau su moliu, perpratau jo sudėtingą būdą – koks jis būna minkštas ir plastiškas, kai drėgnas, koks tampa trapus, kai džiūsta ir nori ilsėtis, pažinau ir vieną mįslingiausių savybių – jo atmintį, kai tempiamas, lenkiamas bando sugrįžti į savo pradinę formą. Lipdžiau kas dieną ir daug. Molis tapo mano pragyvenimo šaltiniu ir rodėsi, tuoj tuoj ims ir nusibos, bet tada susidomėjau senąja puodininkyste. Ir įsimylėjau keramiką iš naujo!

Molis
Molis © Asmeninis archyvas

Puodininkystė? Žiedimas ir lipdymas? Bet juk čia polėkio kūrybai nėra daug, tiesa?

2010-aisias lyg netyčia užsukau į Vilniaus puodžių cechą, o iš ten – į to paties cecho organizuojamą Archainių amatų stovyklą Trakų pusiasalio pilies kieme. Pakliuvau į pasaulį, kurio ilgėjausi, tik pati to dar nežinojau. Stovykla prasidėjo paskaitomis apie senąją prūsų keramiką. Kitą dieną jau nėrėme į praktinius mokymus, kur laukė senųjų technikų išbandymai – teko rankomis grūsti sueižėjusį granitą ir gautą žvirgždą kojomis įminti į molį. Iš mokytojo gavome prūsų urnų nuotraukas. Jas reikėjo tiksliai išsimatuoti, pridėti 7% susitraukimui ir atkurti kuo tikslesnes kopijas. Po to sekė archajiškas dirbinių degimas duobėje, kuri buvo tokia karšta, lyg būtų maža Pragaro kopija. Visa tai užbūrė ir daugiau nebepaleido.

Dar keletą metų iš eilės važiavau į tas stovyklas, susipažinau su skirtingų kultūrų keramika, pramokau įvairių lipdymo ir degimo būdų. Bet labiausiai širdį užkabino raiba kaip gegutė RAUGO keramika.

Raugo keramika
Raugo keramika © Asmeninis archyvas

Raugo keramika šiuo metu išgyvena renesansą. Retas nėra jos girdėjęs. Kodėl ji taip žavi keramikus?

Pasak istorikų, ši technika baltų žemėse buvo paplitusi daugiau nei prieš 1000 metų. Mūsų krašte randamas rudas molis net ir išdegtas išlieka porėtas, tai yra šiek tiek pralaidus vandeniui. Niekas dabar tiksliai nežino, kas ir kada sumanė karštą kaip ugnis puodą įmerkti į skystą miltų raugą ir taip tas poras užkepinti. Jei senų senovėje puodą raugu uždegindavo praktiniais sumetimais, tai dabar ši technika atgyja ir populiarėja dėl savitos išvaizdos.

Raugo keramika
Raugo keramika © Asmeninis archyvas

Degant raugą tenka mikliai suktis – ilgomis metalinėmis replėmis iš krosnies traukti iki raudonumo įkaitusį puodą ir lyg krikštijamą kūdikį nardinti į skysto raugo kubilą. Kelis kartus niurktelėtas indas bemat nusimargina netikėtais raštais. Tačiau nevalia žiopsoti – reikia čia pat aušinti šaltu vandeniu, nes uždelsus sekundę ar kitą visas puodas nudegs juodai, lyg palikta ant ugnies keptuvė.

Šiandien raugas keramikų mylimas ir dėl jaukių, gamtiškų raštų, kurių pilnateisis bendraautorius yra ponas Atsitiktinumas. Stenkis kiek nori, bet niekada neatspėsi, koks gausis puodo raštas! Rodos, taip pat suėmei, taip pat įmerkei, o Raugas burbuliuoja kaip gyvas, taškosi ir vis kitokiais vingriais upeliais prikepa raštas.

Raugo keramika
Raugo keramika © Asmeninis archyvas

Ar Jūsų dirbtuvėse degimo procesas vyksta malkomis kūrenamoje krosnyje ar elektrinėje degimo kameroje?

Kai tik įsikūriau sodyboje, iškart pasistačiau ir malkinę degimo krosnį. Bet tai toks sudėtingas procesas, kuris reikalauja ne tik jėgų, bet ir nemažo pagalbininkų būrio. Darbas prasidėdavo ankstyvą rytą ir degimo procesas vykdavo 8 valandas, kol pavykdavo įkaitinti ir išdegti molio dirbinius raugo keramikai.

Malkinis degimas dabar jau darosi savotiška prabanga, tad įsigijau dujinę krosnį, kurioje tą pačią ar aukštesnę temperatūrą galiu pasiekti per pusantros valandos. Jaučiuosi daug savarankiškesnė, ne tokia priklausoma nuo didelio būrio talkininkų ir laiko sąnaudų. Su dujine krosnimi puikiai tvarkomės trise, o rezultatas tas pats, kaip su malkine.

Degimas © Asmeninis archyvas

Naujosios krosnies ir kamera didesnė, tad galėjau pereiti ir prie stambesnių darbų. Čia puikiai telpa mano naujos puodynės BOBOS, rankelėmis susikimba NAMINUKAI, o tarpelius užpildo puodukai LABUKAI.

Puodeliai „Labukai“? Kodėl toks keistas pavadinimas?

Šie puodeliai jau yra tapę mano vizitinė kortele. Jie yra nedidukės puodynėlės formos, bet vietoj rankenėlių jiems „išdygo“ rankytės. Ranka – rankena – rankenėlė, tai kodėl puodelis negali būti su rankytėmis? Kiekvieną rytą gerdami kavą ar arbatą galime pasisveikinti su savo mylimu puodeliu, sakydami „Labas“. Todėl ir puodelis LABUKAS.

Labukas
Puodelis LABUKAS © Asmeninis archyvas

Jūsų darbų kolekcijoje ir nėriniuotos lėkštės, ir jaukia prabanga dvelkiančios muilinės, kiti nematyti indai, kuriuos vadinate „moliniais skiautiniais”. Kas tai yra?

Kolekcija „MOLINIAI SKIAUTINIAI“ atsirado iš senos nerūdijančios meilės tekstilei. Užaugau tarp mamos siūlų, siuvinių, mezginių ir skiautinių. Savo skryniose turiu prikaupusi senųjų rankdarbių, tad nejučia jų „portretai“ vienas po kito nugulė į molį. Ši kolekcija degta raku degimo technika, o tai dar karščiau ir sudėtingiau, nei raugo degimas. Buvo labai įdomu dirbti, nuolat atrandu visokių naujų vėjų ir planuoju kolekciją tęsti.

Moliniai skiautiniai
Molinių skiautinių muilinė © Asmeninis archyvas

Šimonių girios vidury nuolat negyvenate. Atvykstate į „Amatų kalnelį“ tik savaitgaliais. Ar nepavargstate ir ar nebuvo minčių persikraustyti iš Panevėžio į kaimą?

Kartais pavargstu važinėti, bet kartu ir patinka. Minčių persikraustyti tikrai buvo, bet gyvenimas Panevėžyje dar labai intensyvus ir kol kas nepaleidžia. Yra tekę likti miške dieną ar kitą po savaitgalio, bet pirmadieniais kaime taip tylu ir tuščia, kad nejučiomis susišluoju daiktus ir maunu į miestą.

O jei rimtai – tai viską palieku natūraliai tėkmei. Likimas pats nuspręs, kada jau bus gana miesto ir kada atverti kaimo vartus kasdienai. Kalvelė ir nameliai, upės skardis, vingis ir miškas mane „užmaitina“ ir papildo, o mano nėriniuoti ir kepurėti nameliai traukia praeivių akį ir dar gražiau ją atskleidžia.

Moliniai skaitiniai
Moliniai skiautiniai © Asmeninis archyvas

Kartą per metus Šimonių girioje gyvenate ištisą savaitę. Ir ne viena, o su būriu keramikos smalsuolių pasineriate į „Molio vonias“. Kas tai yra ir kam jų reikia?

Keramikos stovykla „Molio vonios“ gimė iš noro dalintis savo patirtimi. O gal ir pedagoginio mokslo diplomas turi kokios įtakos. Esu girdėjusi ne kartą, kad moku mokyti, gebu aiškiai perteikti savo žinias, taip pat moku padrąsinti žmogų, susidraugauti su savo baimėmis ir padedu jas nugalėti. Ar tęsiu „Molio vonias“, dar nežinau. Tai labai daug energijos kainuojanti savaitė, o grupę norinčiųjų ne visada pavyksta surinkti.

Molio vonios
Molio vonios © Asmeninis archyvas

Koks optimaliausias laikas turėtų būti praleistas pas Jus, kad atvykusieji tikrai pajustų vietovės išskirtinumą?

Pagal galimybes, bet siūlyčiau praleisti dvi – tris dienas. Paprastai per pirmąją dieną iš galvos išdulka miestų šurmulys, nurimsta mintys, atsipalaiduoja kūnas. Nakvynė ošiant miškui galutinai nuramina sielą.

Viena yra pasidairyti į mano darbus, bet visai kas kita yra patiems prisiliesti prie molio, pajusti jo atminties galią, trapumą ir tvirtumą. Mano kūryba, žinios, patirtis bei namų jaukumas yra skirtas visiems, kurie vertina tradicijas, amatą ir meistrystę, visiems, kurie nori pažinti ir patirti.

Keramikai
Prisiliesti © Asmeninis archyvas

Pasidalinkite smagiausiu nutikimu, susijusiu su Jūsų veikla.

Smagiausias nutikimas, turbūt, nutiko šią vasarą, kai „Amatų kalnelyje“ svečiavosi jaunas lietuvis smuikininkas su savo mergina ir jos mama iš Japonijos. Svečiai užsisakė viešnagę su nakvyne ir pirtele. Ruošiausi jų sutikimui su jauduliuku širdy, bet svečiams pasirodžius mano kieme, jis tuoj pat ištirpo. Ant mūsų vakarienės stalo puikavosi ne tik tradiciniai lietuviški, bet ir įmantresni patiekalai bei gėrimai, o vakarą užbaigėme pirtelės garais ir aromatais. Po pusryčių širdingai atsilabinome ir svečiai išvyko.

Japonai „Amatų kalnelyje“ © Asmeninis archyvas

Išlydėjusi svečius nutariau išgerti kavos ir atsipūsti, bet netrukus kieme išgirdau balsus. Ir ką jūs manote? Kieme jau sukiojosi kita japonė!!! Mergina, vardu Sasaki, porino, kad taip pat domisi lietuviška gamta, kultūra, amatais ir tradicine virtuve. Paklausta ar pažįsta prieš valandėlę išvykusius tėvynainius, šypsojosi ir purtė galvą. Nuo „Amatų kalnelio“ gyvavimo pradžios 2012-aisiais japonai čia lankėsi 4 kartus. Du iš tų keturių – būtent tą patį rugpjūčio savaitgalį, o Jūs sakote, kad navigacija nepadeda rasti kelio per Šimonių girią. Japonai surado, suras ir visi, kam artima keramika, gamta ir tyla.

„Amatų kalnelis“ © Asmeninis archyvas

Jūsų vizitinė kortelė:

„Amatų kalnelis“
Inkūnų k. 3, 29159 Anykščių r.
Tel. nr. +370 698 71 234
El. p. motiejukas@motiejukas.com
https://amatukalnelis.lt/
FB puslapis Amatų kalnelis
IG puslapis amatu_kalnelis