Verebiejų kaimas – nedidelė gyvenvietė, vos per kelis kilometrus nutolusi nuo Žuvinto palių. Ir ką čia veikti? Toks klausimas galėtų kilti, jei nežinotum, jog čia, į senelių namus, sugrįžo gyventi ir naują istoriją kurti Dovydas su žmona Irma. Dovydas nuo mažens vasaras ir atostogas praleisdavo Verebiejuose. Seni daiktai visada kėlė klausimus, iš kur jie, ką jie pasakoja, kaip tai susiję su pačiu tavimi. Irma – įdomių istorijų ieškotoja ir pasakotoja, užaugusi taip pat Verebiejuose. Ji mielai pakviečia paklausyti antrą šimtmetį skaičiuojančios obels šlamesio ir pasivaišinti arbata, obuolių pyragu ar obuoliene. Kiekvienas, net pats įprasčiausias daiktas jų abiejų rankose virsta įsimintinomis istorijomis, atspindinčiomis ištisų kartų kasdienio gyvenimo spalvas. Sraigiukas dedasi šalmą ant galvos, sėdasi į ižo vežimėlį ir leidžiasi į kelionę per pievas.
– Kaip atradote istoriją, o gal istorija atrado Jus?
– Pažinti savo šeimos, kaimo, krašto istoriją pradėjome natūraliai – nuo mažens klausėmės senelių pasakojimų apie jų jaunas dienas. Kai seneliai nebepajėgė prižiūrėti sodybos, į kurią su žmona įsikėlėme 2016 metais, tvarkydami erdves, rūšiuodami daiktus supratome, kad išlikę nemažai daiktų, kurie primena įdomias senelių pasakotas istorijas. Kai ką seneliai dar spėjo ir patikslinti…
– Kalbant apie istorijos svarbą – kodėl Jūsų pavardė Žvinakis, o ne Žvinakevičius, kaip kad kitų Jūsų šeimos narių?
– Yra kelios priežastys, kodėl mano pavardė pasikeitė. Ko gero, svarbiausia priežastis – atstatytas istorinis teisingumas. Pagal archyvinę medžiagą vienas iš prosenelių, taip pat gyvenęs Verebiejuose, iki tam tikro laiko buvo Žvinakis. Tačiau, kažkada tvarkant dokumentus, kaip dažnai tuo metu ir pasitaikydavo, pridėta priesaga. O dieduką kaime tik Žvinakiu visi vadino. Žvinakis – ir trumpesnė, ir lietuviškesnė pavardė. Tėtis užsiminė, kad man gimus, iškart norėjo atkurti pavardę, tačiau tuo metu neleido valdžia. Taigi sulaukęs pilnametystės ir palaukęs, kol pasibaigs paso galiojimas, kad būtų vienas keitimas, susigrąžinau senąją pavardę.
Neišeinu aš iš gimtojo sodžiaus, Juk tai aš esu jo dalis. Man čionai gyvent nenuobodu, Be manęs jis būtų ne jis. (Iš D. Žvinakio eilėraščio „Misija“)
– Irma, dažnai senas daiktas būna tiesiog išmetamas. Kas padėjo išsiugdyti kitokį požiūrį į „senienas“? Juk tai tikrai ne per vieną dieną ir ne per vieną savaitę atėjęs suvokimas?
– Man vertinga tai, kas kelia prisiminimus. Augau tokioje aplinkoje, kur buvo daug dalinamasi prisiminimais. Kai susipažinau su Dovydu ir jo šeima, taip viskas sava pasijautė – čia irgi daug istorijų išgirdau. Ypatingai smagu rasti sąsajas! Pavyzdžiui, Dovydo močiutės albume rasti savo dieduko nuotrauką. Tai rodo, kaip mes esame vieni su kitais susiję.
Daug metų rinkome senovinę techniką, kėlėme ją antram gyvenimui. Dovydas drauge su savo tėvu buvo vieni iš Dzūkijos krašto senovinės technikos judėjimo pradininkų. Jo sukauptos žinios, seni daiktai ir mano patirtis rengiant įvairius edukacinius užsiėmimus, ekskursijas jungėsi į vieną visumą, tad kilo klausimas – kodėl gi to negalime įdomiai įprasminti. Galime! Tad norime pasidalinti vietos istorija, o turimi daiktai puikiai ją iliustruoja.
Angliškai terminas „oldtimer“ reiškia seną transporto priemonę. Būtent per „gyvą“ transporto priemonę gali stipriausiai pajausti, kaip jautėsi ja naudojęsis žmogus. Norime suteikti šią galimybę – pasivažinėti su volga, moskvičiumi, žiguliu arba java, ižu, minsku ir kitais. Juk potyris visai kitoks, nei važiuojant su kuria nors, tarkim, 2014 metų transporto priemone. Džiaugiamės, kad turime išlikusių ir kai kurių senelių, tėvų, kitų artimų žmonių naudotų transporto priemonių. Žinoma, išliko ne viskas. Todėl esame įsigiję ir kitų. Daugiausia tai analogiškos turėtoms šeimoje transporto priemonės, bet dėl įdomumo ir įvairovės turime ir daugiau mūsų kraštui būdingų. Visko, deja, nesurinksi, todėl nuo metalo laužo gniaužtų gelbėjome ir pasilikome tas, kurios mums patiems arčiausiai širdies. Esame sulaukę nuomonės, neva mes garbiname sovietmetį. Mes nieko negarbiname. Tuo laikotarpiu pas mus buvo tokie daiktai, ir jie pasakoja mūsų istoriją.
Norime, kad visa turima technika būtų veikianti, ir to pamažu siekiame. Stengiamės restauruoti viską patys. Bet, kaip žinia, tai – ilgas procesas. Techninę dalį daugiausia padeda remontuoti Dovydo tėtis, o jis pats daugiau rūpinasi apdaila, dizainu.
– Ne kiekvienas gali dienų dienas krapštytis prie surūdijusio metalo. Reikia išmanyti ir istoriją, ir restauravimo subtilybes, ir chemiją, ir dar, turbūt, daugybę kitų dalykų. Kas tai? Filosofija, gyvenimo būdas, hobis?
– Filosofija ir gyvenimo būdas. Esame net įvardiję tą senovinę techniką puoselėjančių žmonių filosofiją – „Sena gelažis“. Turime nemažai „Senos gelažies“ draugų. Vieni moka vienus, kiti kitus darbus. Dalinamės patirtimi, detalėmis. Tokios „simbiozės“ dėka pamažu ir atkuriame savo eksponatus.
Juk seniena yra kur kas daugiau nei daiktas. Senas daiktas tarsi turi savo dvasią, kurią norisi subtiliai perteikti. Darbas su juo turi būti kaip ritualas, o ne vien purvinimasis.
Teko ir kitiems restauruoti, ir prisidėti prie bandomos kurti restauravimo įmonės. Tačiau supratau, kad vien tik restauravimas, ypač kai kas nors nustato laiko reikalavimus, tampa tiesiog produkto gamyba. Juk seniena yra kur kas daugiau nei daiktas. Senas daiktas tarsi turi savo dvasią, kurią norisi subtiliai perteikti. Darbas su juo turi būti kaip ritualas, o ne vien purvinimasis (deja, bet be dažų ir tepalų nieko nepadarysi). Atvykusieji pas mus, į „Praeities pavarą“, gali pamatyti restauravimo eigą ir patys prie to prisidėti. Svarbu yra net ne pats daiktas, o kokią istoriją jis pasakoja. Tai istorijai perteikti reikalingas žmogus. Šiuo metu svarbiausias ir didžiausias mūsų tikslas – tai sodybos senųjų pastatų atkūrimas.
Man nereikia užsienio blizgančio, Man nereikia neoninių miestų, Man tik reikia pečiaus negęstančio, Man tik reikia duonos su sviestu. (Iš D. Žvinakio eilėraščio „Misija“)
– Kokie tai pastatai? Ką ketinate su jais veikti?
– Mūsų sodyboje yra išlikę du vieni seniausių pastatų Verebiejuose, pagal dokumentus statyti 1920 metais. Senas namas yra vienas jų. Pastato paskirtis ne kartą keitėsi. Norime atkurti veikiantį namą su visais jame gyvenimui reikalingais daiktais, kad atvykę svečiai galėtų patirti gyvenimą tokį, koks jis buvo prieš kelis dešimtmečius. Jau restauravome krosnį su duonkepe. Džiugu buvo rasti seną, patyrusį meistrą, kuris atliko šį darbą. Vėliau paaiškėjo, kad mūsų kaime jo statytų krosnių ne viena. Netrukus turėtume pakeisti langus. Po žingsnelį, po žingsnelį, ir tikslą pasieksime! Kuo daugiau atkursime, tuo daugiau patirčių galėsime suteikti.
– Noras įprasminti, dalintis – Jūsų asmeninės vertybės?
– Siekiame sukurti harmoniją tarp praeities ir dabarties, tarp gamtos ir žmogaus. Savo veikla norime paskatinti žmones ieškoti, pažinti savo šaknis. Mes visi esame sąlygoti praeities, o ateitis priklauso nuo mūsų. Mums labai svarbu išsaugoti savo krašto savitumą ir tam panaudoti turimą kūrybinį potencialą.
Besileidžianti saulė krištolą laužia, Vasaros vakaras ramus. Keista tyla ir ramybe dvelkia. Ar bepameni tuos laikus? (Iš D. Žvinakio eilėraščio „Nostalgija“)
– Apsilankius pas jus norom nenorom pradedi galvoti apie praeitį ir… susimąstai apie ateitį. Praeities pavara, vedanti į ateitį – tai tikrai sudomina kiekvieną?
– Pas mus laukiami yra visi. Mes tiesiog kviečiame pajusti, patirti. Ar tai įtraukia?.. Parodys laikas. Labai tikimės, kad apsilankę pas mus vėliau pagalvos, prisimins ir savo kilmę, giminės istoriją.
– „Praeities pavara“ – kiek laiko užtrunkate, kol „perjungiate“ ją iš dabarties?
– Norėdami pajusti šią filosofiją atvykusieji pas mus turėtų praleisti bent tris valandas. Toks magiškas skaičius, leidžiantis: 1) išvykti į praeitį, 2) pasimėgauti ja ir 3) sugrįžti į dabartį.
– Junginėjant praeities pavarą visko gali pasitaikyti ir nutikti…
– Ir daug įvairių žmonių gali sutikti. Kol kas įsimintiniausias įvykis – netikėto svečio iš Taivano vizitas. Dviratininkas keliavo kelerius metus aplink visą pasaulį. Važiuojant per Lietuvą, jam visiškai atsitiktinai likimas lėmė sustoti būtent pas mus. Priėmėme svečią pernakvoti, buvo labai įdomu išgirsti jo nuotykius. Kartu jautėme ir atsakomybę pristatyti Lietuvą, jos istoriją, tradicijas ir kultūrą – juk šis žmogus, toliau keliaudamas per pasaulį, kam nors tikrai papasakos apie mūsų kraštą… Mes norime, kad apie Lietuvą kalbėtų taip – „ten jaučiausi kaip namuose…“
– Jei reikėtų pasakyti savo veiklos prasmę vienu sakiniu, kaip skambėtų šis sakinys?
– Šiandiena priklauso nuo vakar, rytojus priklausys nuo šiandienos – viskas Tavo rankose.
– Jūsų vizitinė kortelė?
„Praeities pavara“
Taikos g. 36, Verebiejai, Alytaus r. 64353
Tel. 8 615 58 144
El. p. praeities.pavara@gmail.com
FB Praeities pavara