Sraigiukas sunkiai užropoja į aukštą kalną prie pat Nemuno, kalną, ant kurio stūkso dvaras. Tiksliau – didingų rūmų griuvėsiai. Ir ko tik jie nematę… Valstybės reikalai, medžioklės, pokyliai, garsieji architektai ir menininkai, kultūra ir mecenatystė. Metai vijo metus, keitėsi savininkai, rūmai kilo, griuvo ir vėl kėlėsi naujam gyvenimui. Sraigiukas įsitaiso ant minkšto šilto pleduko po šimtamete obelimi ir klausosi melodingų garsų: fleitos, arfos… Pasigirsta ir fortepijono melodijų… O garsus pertraukia ne mažiau melodingi šių dienų rūmų šeimininkų pasakojimai.
– XXI amžiuje tapote dvaro šeimininkais. Kodėl? Ar tai buvo noras įsigyti vasarvietę, ar investicija į nekilnojamąjį turtą? O gal ieškojote tiesiog gražaus kraštovaizdžio poilsiui? Ar dar kokia neįvardinta priežastis?
Jau keletą metų ieškojome „kažko“, bet ko – nebuvome apsibrėžę ir patys sau. Vytautas reguliariai peržiūrėdavo skelbimus, nuvykdavome apžiūrėti įvairaus parduodamo nekilnojamojo turto – tai Kauno ar Vilniaus senamiestyje, tai kurortiniuose miesteliuose, tai pajūryje, tai vienkiemiuose. Kiekvienas objektas sukeldavo įvairių minčių, bet pasąmonėje glūdėjo mintis, kad tai turėtų suteikti pabėgimą nuo kasdieninės rutinos tiek mums, tiek mūsų šeimai, o ateityje, galbūt, ir panašiai mąstantiems žmonėms. Jautėme, kad tai, ko ieškome, turėtų suteikti prasmę kasdieniam gyvenimui ir išliekamąją vertę ateičiai, būti ne tik atokvėpio, bet ir įkvėpimo šaltiniu judėti pirmyn.
Reikia pripažinti, kad specialiai neieškojome dvaro, juo labiau Sapiegų rūmų. Ieškojome aplinkos ir vietos, kuri pirmiausiai mums patiems būtų miela, kuri mus „pakviestų“. Buvo ir tokių atvejų, kai atvažiavę apžiūrėti, net neišlipdavome iš automobilio, nes visa aplinka tiesiog bylojo, kad „čia ne mums“, „čia ne apie mus“. Taip iš mūsų akiračio pasitraukė senamiesčiai ir kurortai.
Prieš ketverius metus, vieną gražų rudens rytą, vedini smalsumo, atsidūrėme apleistame Žemosios Panemunės dvare. Tuomet pamatytas vaizdas sužavėti negalėjo – apleisti ūkiniai pastatai, iš rūmų likę tik išorinės sienos be stogo, vidus pilnas nuolaužų, nuogriuvų ir per laiką viduje užaugusių medžių bei vijoklių. O ir suprasti teritorijos planą ar apeiti pastatus bent iš išorės buvo beveik neįmanoma, nes dvaro likučiai skendėjo ilgus metus neprižiūrėtame savaiminiame sąžalyne, tarp piktžolių, krūmų, vijoklių ir kalno šiukšlių.
Bet mes tądien pamatėme ne esamą situaciją, o tai, kas čia galėtų būti, jei teritorija būtų sutvarkyta. Matėme nuostabią gamtą, didžiulį 660 šimtamečių obelų sodą ir pamirštą, kadaise arkadų galerija besididžiavusį, bet tuo metu apleistą ir mažai kam žinomą istorinį objektą. Mus apglėbė ir kažkoks neapsakomas ramybės bei gilios istorinės auros jausmas.
Dabar atrodo, kad link šios vietos ėjome tarsi likimo rankos vedami. Įgiję šią istorinę vietovę atsakėme sau į jau keletą metų keltus klausimus: „kas toliau“, „kokia išliekamoji vertė“, „kokia prasmė“, „ką paliksime po savęs“. Tuo pačiu pradėjome nepaprastai įdomų bei turtingą kultūros paveldo vertės pažinimo kelią, kuriame ir mokomės, o sukauptomis žiniomis dalijamės su atvykstančiais lankytojais.
– Tai ne šiaip sau dvarelis ant kalnelio, tiesa? Ką jau pavyko sužinoti apie Žemosios Panemunės dvarą?
Remiantis tuometinėmis žiniomis, įgijome XIX a. pab. – XX a. pr. dvaro likučius, tačiau pradėję išsamius istorinius tyrimus išsiaiškinome, kad tai – ilgai užmarštyje skendėjusi, savo ištakomis siekianti XVII a., didikų Sapiegų rezidencija.
– Kuris iš dvaro gyvavimo etapų žavi labiausiai, yra artimiausias?
Negalėčiau išskirti kažkurio vieno etapo. Iki šiol kūnu perbėga šiurpuliukai pagalvojus, kad tai vieta, kur per „vieno kiemo istoriją“ galima papasakoti visus valstybės raidos etapus. Žemosios Panemunės dvaro savininkai buvo žmonės, realiai kūrę mūsų valstybę nuo LDK, ATR laikų iki pirmosios Lietuvos nepriklausomybės ir šių dienų. Kunigaikščiai Sapiegos, Čartoriskiai, grafai Tiškevičiai, moderniosios visuomenės inteligentijos atstovai Valentinas Gustainis, Magdalena Avietėnaitė ir kiti tarpukario šviesuoliai. Dvaro istorijoje persipina skirtingos epochos, skirtingi visuomenės sluoksniai. Susipina istorijos raida, kultūra, menas, architektūra, gastronomija, ūkis ir t. t. Kiekvieną šį sluoksnį, sritį galima nagrinėti kaip atskirą mikropasaulį, kuris sudaro daugialypę, nedalomą ir sudėtingą simbiozinę sistemą.
Pažintis su dvaru ir atlikti istoriniai tyrimai atvėrė iki tol nepažintą, bet neapsakomai įdomų pasaulį, kurio pažinimui ir viso gyvenimo gali būti maža. Tačiau kai pažinimo alkis įtraukia, savo gyvenimo jau nebeįsivaizduoji kitokio, o pabudęs smalsumas, kaip tas besotis rajūnas, prašo dar ir dar, ir dar…
– Akivaizdi jūsų jaučiama valstybingumo svarba, pagarba istorijai, kultūrai, menui. Ar tai perduodama iš kartos į kartą, ar išsiugdyta?
Patriotiškumo pamokas gavome iš senelių, kurie vedėsi į pirmuosius kovo 11-oios mitingus / minėjimus prie Kauno karo muziejaus, kurie pasakojo prisiminimus iš Sibiro platybių. Tačiau tuose pasakojimuose būta ne tik skaudžių išgyvenimų, apie tremties sugriautus žmonių gyvenimus, bet ir džiaugsmo, kaip šiandien gera gyventi laisvoje Lietuvoje ir kaip svarbu siekti mokslo bei žinių kuriant ateitį. Todėl siekiame kurti tokią šeimą ir tokį gyvenimą, kuris būtų grįstas pagarba, pasitikėjimu, noru tobulėti, kuriame drauge pasitinkame gyvenimo iššūkius ir kartu mėgaujamės gyvenimo džiaugsmais, dideliais ir mažais. Norime kurti tai, kas turėtų tęstinumą ir vertę ateityje, ne tik šiandien, ne tik čia ir dabar.
Okupacijoje ir priespaudoje gyvenęs žmogus buvo priverstas išmokti rūpintis tik savimi ir tik šia diena, pamiršo koks svarbus yra tęstinumas ir vertybių bei paveldo perdavimas iš kartos į kartą. Norėtume, kad apsilankęs Žemosios Panemunės dvare žmogus susimąstytų ne tik apie save, bet ir apie istoriją, apie ateitį. O kas toliau? Ką aš paliksiu po savęs? Linkėtume, kad aplankytų mintys apie tai, kad valstybė – tai mes visi: jos žmonės, piliečiai. Juk mes patys kuriame savo valstybę šiandien ir jos ateitį rytoj.
– Gal jūsų kasdieninė veikla ar išsilavinimas yra susijęs su istorija, menu, paveldosauga, kad ryžotės tokiam viso gyvenimo projektui?
Iki pažinties su dvaru gyvenome kaip dauguma skubančių miesto žmonių: karjera, šeima, asmeninio gerbūvio kūrimas. Tačiau atėjus tam tikram laikui pradedi savęs klausti: ar aš tuo patenkintas, ar visa tai suteikia mano gyvenimui prasmę, džiaugsmą, pilnatvės jausmą? Kokia viso to išliekamoji vertė?
Monotoniška rutina mus su vyru visada labai gąsdindavo. Vos pajutę, kad viskas aplink nusistovi ir teka įprasta vaga, pradėdavome ieškoti naujų iššūkių. Jei kažkam rutina reiškia saugumą, stabilumą, mums ji reiškia, kad atėjo laikas naujai pradžiai.
Pažintis su dvaru atvėrė naujus, neišsemiamus klodus – istorijos, meno, paveldo vertės suvokimo. Iki to momento nebuvome tiesiogiai susiję nei su istorija, nei su menu, nei su paveldosauga. Pradėjus eiti bundančio dvaro keliu, atsivėrė ne tik mums nepažintas pasaulis, bet ir skaudus suvokimas, kiek daug istorinės atminties, istorinių šaknų esame praradę. Kiek visa ko ištrynė, paslėpė ir sunaikino 50-imt okupacijos metų. Šalia to, kad gaiviname ir puoselėjame nuo didmiesčio nutolusį regiono kampelį, aiškiai pajutome dar vieną šios veiklos prasmę – dalintis Lietuvos valstybės raidos istoriniu pažinimu. Gaivinti ir grąžinti prarastą istorinę atmintį.
Mums labai svarbus yra tęstinumas. Istorinė atmintis gyva, kai ja domimasi, kai ji puoselėjama ir perduodama ateities kartoms.
– Kaip jūsų artimiausi šeimos nariai, vaikai, bičiuliai reagavo į sprendimą įsigyti visiškai apleistą dvarą? Ar nesusidūrėte su aplinkinių nuogąstavimais, kad bus daug trikdžių, kliūčių atstatant pastatus, kad keisis įprasto gyvenimo ritmas?
Natūralu, kad šį poelgį supranta ir vertina ne visi, tačiau aplink mus yra žymiai daugiau tų, kurie palaiko ir prisideda. Prieš apsisprendžiant patys daug diskutavome, kad toks sprendimas gyvenimo būdą pakeis iš esmės. Klausėme savęs, ar tikrai esame tam pasiruošę. Įvertinę visus „už“ ir „prieš“, radome gerokai daugiau „už“. Šiandien tuo gyvename, mėgaujamės ir kitaip jau savęs neįsivaizduojame. Mes tvarkome ir keičiame apleistą dvaro aplinką, o dvaras keičia mus ir mūsų gyvenimus, plečia mūsų pažinimą, akiratį, kuria naujas pažintis, pažindina su naujais bendraminčiais.
Kiekvienas renkamės savo kelią ne dėl bičiulių ar aplinkinių nuomonės, pritarimo. Iš patirties matome, kad nuogąstavimų dėl trikdžių, kliūčių būna tuomet, kada trūksta žinių, patirties. Visuomenėje gausu stereotipų, kad paveldas – tai papildoma problema. Atidžiau pasigilinus, pradeda aiškėti, kad šie stereotipai kyla iš žinių trūkumo.
– Atliekate gana išsamius istorinius dvaro tyrimus. Kodėl? Užsakėte statinių konservavimo, restauravimo sprendinių koncepcijos studijas. Juk tai iš tiesų brangus malonumas ne valstybinei ar savivaldybės institucijai. Nemažai Lietuvos dvarų yra nuėję euroremonto keliu ir jau dabar skina finansinius pelno vaisius. Kodėl renkatės akmenuotą kelią?
Neįsivaizduojame dvaro ateities be jo praeities ir istorijos pažinimo. Didžioji Žemosios Panemunės dvaro vertė yra ne tai, kas išlikę šiandien. Laikas ir istorijos tėkmė nebuvo palanki šiai vietovei. Tikroji dvaro vertė ir turtas – įspūdinga šios vietos istorija. Esame dėkingi gausiam istorikų, menotyrininkų ir kitų sričių specialistų būriui, prisidedančių, kad dvaro istorija sugrįžtų ir būtų papasakota.
Šiuo metu vis dar gyvename tyrimų, tvarkybos bei projektinių pasiūlymų rengimo stadijoje. Tikimės išsaugoti ir atverti pažinimui tai, kas išlikę, o naujuose sprendiniuose neimituoti istorijos ir to, ko nežinome.
– Jūsų renginiai nėra orientuoti į populiariąją kultūrą. Ar neaplanko nerimas, abejonės, jog nesusirinks klausytojai, žiūrovai į atokią vietą? Vietą, kurioje nėra fontanų, palmių, pripučiamų pilių ar plastikinių rožinių gulbių? Į kokią auditoriją orientuojatės?
Aplink dvarą buriame gamtą, istoriją, laisvę, meną bei kultūrą branginančią bendruomenę. Gera būti bendruomenės, kuri suvokia koks ilgas ir sudėtingas yra taip skaudžiai laiko ir nepriežiūros suniokoto, iš lėto bundančio paveldo objekto kelias, dalimi. Kaip ir dalimi bendruomenės, kuri mokosi atpažinti ir susigrąžinti, kaimyno iš rytų visais būdais bandytą naikinti, laisvos visuomenės istorinę atmintį. Mūsų kuriamoje bendruomenėje bandome iš naujo atrasti saitus mus visada siejusius ir tebesiejančius su Vakarų Europa, rodančius, kad visada buvome ir esame Vakarų Europos civilizacijos šeimos dalis. Norime būti tokia bendruomene, kuri suvokia, kodėl greta savosios trispalvės kabiname Ukrainos vėliavą, kodėl į atlapą segamės neužmirštuolės simbolį. Atmintis gyva tol. kol ja dalijamės, kol jos mokome augančią ateities kartą.
Visų dvaro renginių ir paslaugų tikslas – skleisti žinią apie Žemosios Panemunės dvaro istoriją, apie pastarųjų metų atradimus. Ir ne būtinai tiesioginiu būdu, bet ir per galimybę prisidėti prie dvaro aplinkos ir pastatų tvarkybos bei istorinės atminties išsaugojimo. Atėjus brandai, pradedi suvokti, kad šalia didelių gyvenimo tikslų ir projektų, pirmiausia patiems reikia gebėti ir kitiems padėti išmokti pasidžiaugti mažais gyvenimo džiaugsmais. Džiugina tokie maži džiaugsmai kaip draugų ar šeimos piknikas žydinčiame sode, pasivaikščiojimas senomis medžių alėjomis, pavasarinis paukščių balsų koncertas ar metų laikų tėkmėje besikeičiantys gamtos vaizdai.
Tų mažų džiaugsmų yra daug, tereikia minutėlei stabtelėti ir pasimėgauti jais, pasisemti iš jų jėgų ir energijos tęsti pradėtus darbus bei siekti naujų tikslų. Lankytojai čia susipažįsta su didinga mūsų šalies praeitimi, mėgaujasi atokvėpiu gamtoje, gurmaniškais skoniais, kultūra bei tuo pačiu prisideda prie istorinės atminties išsaugojimo.
Esame labai laimingi ir dėkingi, kad savo kelyje sutikome tokius bendraminčius kaip „Vieno prancūzo sandėliukas“ ir „La Petite Patisserie“ – drauge dvaro aplinkoje kuriame nuostabius prancūziškos elegancijos įkvėptus piknikus, kurių metu ne tik ragaujame gurmaniškus skonius, bet ir kalbame apie istoriją, kultūrą bei paveldą, mėgaujamės menu, klasikinės muzikos melodijomis.
– Kas išugdė tokią estetikos pajautą, kurią matome atvykę į dvarą ir foto pasakojimuose, kurie dvaro gerbėjus pasiekia per socialinių tinklų pagalba?
Bundantis Žemosios Panemunės dvaras kuriame susitinka istorinė paslaptis ir natūralus gamtos grožis. Šiame sakinyje yra užkoduota pagarba istorijai, jos pažinimui ir gamtai. Visa tai ir įpareigoja, ir inspiruoja kurti kitokią patirtį. Patirtį, kurioje truputį daugiau estetikos, harmonijos bei tikrumo. Patys to siekiame ir tuo pačiu skatiname lankytojus, kad atvykdami į dvarą pamirštų skubėjimą, pagalvotų apie mažas, mielas, elegantiškas, daug džiaugsmo akims ir sielai teikiančias detales. Iš mažų detalių, mažų džiaugsmų sukuriama emocija, kurią kiekvienas galime sau dovanoti.
– Koks optimaliausias laikas turėtų būti praleistas pas jus, kad atvykusieji tikrai pajustų vietovės išskirtinumą?
Kviečiame lankytojus neskubėti ir praleisti Žemosios Panemunės dvare bent pusdienį – susipažinti su dvaro istoriją, o vėliau – įsitaisyti dvaro sode piknikui po šimtametėmis obelimis arba sudalyvauti viename iš mūsų renginių, kuriuose persipins ir istorija, ir menas, ir skoniai, ir neskubėjimas.
– Kaip įsivaizduojate dvaro ateitį po 5 ar 10 metų? Kokias vizijas kuriate šiai vietovei?
Norėtųsi, kad dvaras išlaikytų kamerinės aplinkos bei ramybės pojūtį. Neabejojame, kad dvare kasmet vyks vis daugiau kultūros, pažinimo ir estetikos kupinų renginių, kurie sukvies vis daugiau mūsų šalies istorija besidominčių, paveldo vertę suprantančių ar norinčių ją pažinti žmonių. Jau dabar sulaukiame didėjančių lankytojų srautų. Daugelis nori pabėgti iš skubančio miesto ritmo, pasimėgauti gamta, ramybe, nuoširdžiu bendravimu. Planų ir bendraminčių ratas auga kasmet.
– Pasidalinkite smagiausiu nutikimu, susijusių su jūsų veikla.
Iki šiol netikėčiausias ir įsimintiniausias, galime sakyti, istorinis įvykis – profesoriaus Vytauto Lansbergio ir jo dukros Birutės vizitas. Profesorių ir jo dukrą į dvarą atvedė jų šeimos istorija. Prof. V. Lansbergis yra kalbininko Jono Jablonskio vaikaitis, o štai Jono Jablonskio brolis Antanas kadaise dirbo ir su šeima gyveno Žemosios Panemunės dvare. J. Jablonskis dažnai lankydavo čia gyvenusį brolį. Vienu metu net ir tuometinio dvaro savininko Abdono Zano vaikus mokė lietuvių kalbos. Dėka istoriko Benjamino Mašalaičio atrastų rankraščių sužinome, jog viešėdamas Žemosios Panemunės dvare J. Jablonskis sukūrė ir į mūsų kasdieninį žodyną įrašė keletą žodžių: deguonis, degtukas, degalai, degtinė.
Jūsų vizitinė kortelė:
Žemosios Panemunės dvaras
Kalno g. 5, Žemoji Panemunė, 71217 Šakių r. sav.
Tel. +370 674 65 110
El. p. info@zpdvaras.lt
FB puslapis Žemosios Panemunės dvaras
IG puslapis Žemosios Panemunės dvaras