Medus nuo vaikystės Sraigiukui buvo toks, ot… Kai tik suskausdavo gerklę, Sraigiuko mama atnešdavo karštos liepžiedžių arbatos ir didelį šaukštą medaus. Tad kelionės į Žemaitijos kaimą, įsikūrusį didingos pelkės ir miško pašonėje, Sraigiukus nei laukė, nei nelaukė. Tačiau, vos tik priėjus prie Rasos sodybos vartelių, akį patraukė margaspalvis gėlynas, kuriame dūzgė bitės, kamanės, plasnojo margaspalviai drugiai. Greta stovėjo įvairiausių formų ir dydžių bičių namai, o ant stalo įvairiomis spalvomis mirgėjo gardėsių lėkštė su kvepiančiais agurkais, ryškiaspalvėmis nasturtomis, vaškiniais indeliais ir… medumi. Teks paragauti. Tik Sraigiukas dar nežino, kad ragaujamas medus bus tikrai kitoks, nes prie stalo jį kviečia medaus someljė.
– Kaip ir kodėl atsirado pirmoji medaus someljė ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse? Juk nebuvo taip, kad ryte nubudusi nusprendėte – tapsiu?
Sertifikuota medaus someljė tapau 2023-aisiais, bet kelias iki to buvo ilgas, vingiuotas ir ėjo per daug šalių: Škotiją, Braziliją, beveik visą Pietų Ameriką, Italiją, kol galiausiai atvedė atgal į Lietuvą. Tas kelias vingiavo ne tik per įvairias šalis, bet ir per skirtingas profesijas nuo kriminalinės biologijos iki medaus someljė. Tačiau viską siejo viena gija – maistas, kuris ir paskatino studijuoti gastronomijos magistrą. Tuo tarpu gilintis į bitininkystę pradėjau visiškai atsitiktinai dėl savo tėčio, bitininko.
Pasirinkimą lėmė ir savotiškas užsispyrimas bei maištingumas. Matydama aplink tvyrančią nepagarbą medui, bitininkystei, suprasdama kiek šis produktas ir jo savybės, istorinis palikimas devalvuotas šiandienėje maisto kultūroje, nusprendžiau, kad reikia kuo garsiau kalbėti šia tema. O kalbėti aš mėgstu!
– Palaukite! Grįžkime truputėlį atgal – kriminalinė biologija… Kodėl? Kas tai per profesija? Ir ką ji bendro turi su maistu?!
Aš visad buvau be galo smalsi, man nuolat kildavo (ir tebekyla) patys įvairiausi klausimai. Įgimtas polinkis knaisiotis, bandyti suprasti dalykus iš esmės, mane pirmiausiai nuvedė į gamtos mokslus, nes maniau, kad ten atsiskleis daugiausiai paslapčių.
Kriminalinė biologija apjungia tiriamąją kriminalistiką ir biologijos žinias. Tokie specialistai dirba tiriamąjį darbą nusikaltimo vietoje bei laboratorijoje analizuodami biologinės kilmės įkalčius – pirštų antspaudus, kūno skysčius, vabzdžius ir panašiai. Kaip išsirinkau tokias studijas? Vedama pusiau praktinių ir pusiau emocinių motyvų: kadangi žinojau, kad noriu studijuoti Škotijoje (viliojo nemokami mokslai anglų kalba, galimybė derinti mokslus bei darbą, nes jau nuo pirmo kurso buvau finansiškai nepriklausoma nuo tėvų), rinkausi iš visų galimų gamtos mokslų programų. Kriminalinė biologija pasirodė pats įdomiausias mokslas – bent jau teoriškai. Realybėje – tai daug labai nuobodaus darbo ir sritis, kurioje karjeros progresija vyksta labai lėtai.
Tad prasidėjus antriems studijų metams perėjau į platesnį kursą – biomediciną, kad studijų metu įgytas kompetencijas galėčiau pritaikyti daug plačiau. Nors pati kriminalinė biologija su maistu neturi nieko bendra, bet kritinis, analitinis mąstymas tapo įgūdžiais, kurie labai praverčia naviguojant tarp maisto sistemų niuansų.
– O kokie vėjai nupūtė iki Brazilijos?
Į Braziliją patekau atsitiktinai. Po trečio kurso svajojau išvykti stažuotis į JAV, tačiau man nebeliko vietos pagal programą. Paskutinę minutę atsirado galimybė vykti į laboratoriją Brazilijoje, Sao Paulo valstijoje. Po škotiško cepelininio dangaus visais metų laikais mano svajonė buvo gyventi amžinoje saulėje! (šypsosi). Bet Brazilija mane sužavėjo toli gražu ne tik giedru dangumi ir saule. Ten pirmą kartą pamačiau, kaip galima gyvent neskubant, visada randant laiko pokalbiams ir gyvenimo džiaugsmams – nepriklausomai nuo to, kiek stora yra tavo piniginė. Tiesiog įsimylėjau šią šalį, o netrukus ir žmogų, su kuriuo praleidau ateinančius 7-erius savo gyvenimo metus.
– Ech tos pietietiškos šalys! Kodėl jos taip paveikia šiauriečius?
Iš tiesų Brazilijoje patyriau esminį lūžį savo pasaulėžiūroje. Nuvykau ten kaip karjeristė – būdama 22-jų turėjau detalų 8-ių metų gyvenimo planą! Tad pirmas dvi savaites buvau absoliučiame šoke nuo viso to atsipalaidavimo netgi darbinėje aplinkoje. Gebu greitai prie visko prisitaikyti, o netrukus dar ir supratau, kad gyvenimu mėgautis galima, oi ne – būtina ne tik per atostogas ar „užsitarnavus“, bet nuolat. Mano tėvai visą gyvenimą labai sunkiai dirbo, tad man buvo skiepijama mintis vengti to sunkaus darbo užaugus – gerai mokytis, baigti universitetą ir susirasti gerai apmokamą darbą, kad galėčiau lengviau susikurti sau buitį.
Būtent Brazilijoj atsitokėjau. Supratau, kad planuodama ir strateguodama praleidau labai svarbų, netgi esminį klausimą – o ką AŠ NORIU veikti gyvenime? Kas man atneš džiaugsmo, prasmės? Paieškos truko ilgai. Gal ir dabar ne visai žinau, kuo būsiu užaugusi. Bet supratau ko nenoriu – darbo laboratorijoje. Tad įgijusi bakalauro laipsnį taip ir nedirbau pagal specialybę.
– Ir kas tada? Mokslai baigti, o rezultato nėra.
Tada – nauji mokslai (šypsosi). Nusprendžiau baigti gastronomijos mokslų magistrą Karalienės Margaritos universitete, Edinburge (Škotija). Šią programą buvo įsteigusi Gastronomijos mokslų universiteto (Italija) alumnė. Tai interdisciplininės studijos apie maistą iš kultūrinės, komunikacinės, politinės, techninės pusės. Studijų esmė – suprasti maistą kaip kompleksišką reiškinį, kuris yra kuriamas ir ribojamas sistemų: gamtinių, kultūrinių, ekonominių, politinių, ir kuris grįžtamuoju ryšiu lygiai taip pat daro įtaką visoms šioms sistemoms. Programa buvo daugiau orientuota į problemas, bet ne į jų sprendimo būdus. Taigi baigusi studijas pasijutau tarsi stovinti ant bedugnės krašto. Buvau praradusi tikėjimą ateitimi, praradusi viltį, kad galima kažką pakeisti į gerąją pusę. Iš tos nevilties gimė mano naujas tikslas ir svajonė – turėti savo ūkį. Jeigu niekaip kitaip negaliu išspręsti tos supuvusios maisto sistemos problemų, tai norėjau bent jau neprisidėti prie jų. Tiesa, pagal planą ūkis turėjo būti Brazilijoje.
– Ūkis Brazilijoje??? Kaip taip?
Svajonė ūkininkauti buvo bendra. Nors aš ir augau kaimiškoje aplinkoje, tačiau tuo metu tėvų ir senelių turėtos žinios bei įgūdžiai, kurių reikėjo ūkininkaujant, manęs visai nedomino. Mano draugas apie ūkininkavimą buvo tik skaitęs mokydamasis miškininkystės inžineriją, paskui – ekologinę žemdirbystę, tad mokytis visko reikėjo nuo nulio.
Šios patirties nusprendėme semtis savanoriaudami, na ir tuo pačiu, keliaudami. Dar paauglystėje svajojau nuvykti į Peru ir pamatyti ne Maču Pikču, o… bulves! Būnant Brazilijoje, Peru buvo ranka pasiekiamas.
– Stop! Stop! Stop! BULVES??? Ne lamas, basiganančias po Maču Pikču, ne Tikikakos ežerą ar Amazonės džiungles, bet BULVES?
Taip! Bulves! (juokiasi). Kai man buvo maždaug 15 metų laimėjau kažkokią internetinę loteriją, tikrai nepamenu kokią. National geographic žurnalas tuo metu neturėjo lietuviškos versijos, o tos loterijos prizas buvo metinė žurnalo prenumerata anglų kalba. Internetu tuomet naudojausi nedaug, tad National Geographic buvo mano langas į platųjį pasaulį. Viename iš numerių, kuriuos gavau, buvo straipsnis apie prigimtines / vietine / native bulves Peru. Ne žodžiai, o vaizdai mane užbūrė – lapas po lapo įvairių formų ir spalvų bulvių nuotraukos mane tiesiog užhipnotizavo. Kodėl? Paaiškinti negaliu net ir šiandien. Bet nuo tada manyje gyveno svajonė pamatyti tas bulves savo akimis. Maču Pikču taip ir nepamačiau, bet keliaudama 2019-aisiais bulves pamačiau! Aplankėme ir Šventąjį Inkų slėnį, ir rožinės druskos kasyklas, ir eksperimentines Inkų terasas. Slow Food Peru judėjimo dėka Muru Raymi festivalio metu galėjau išvysti net 700 senovinių bulvių, 400 kukurūzų ir 200 pupelių rūšių.
– Ar pavyko pasisemti žinių, kurių reikėjo kuriant ūkį?
Savanoriaudami darbavomės įvairiuose mažuose ūkiuose. Pabuvojome Peru, Bolivijoje, Ekvadore, Kolumbijoje, Kosta Rikoje, Gvatemaloje, Meksikoje. Ir tada jau turėjo būti Brazilija „su visam“… Naiviai tikėjomės, kad Pietų Amerikoje, atokiuose kaimeliuose, dar rasime tų idealistinių variantų, kuriuos turėjome susikūrę savo galvose: iš kartos į kartą perduodamos senosios technologijos, puoselėjamos senosios veislės, maistas auginamas darnoje su gamta, visi turi pakankamai įgūdžių, kurie suteikia galimybę būti pilnai nepriklausomiems nuo modernaus pramoninio pasaulio. Deja… Keliaudami dairėmės į monokultūrų laukus, vėjo nešiojamus plastiko maišelius, trąšų parduotuves ant kiekvieno kampo, ir lygiai tiek pat vaistinių gausą…
– Nusivylimas parginė į Lietuvą?
Ne visai. 2020-aisiais grįžau laikinai. Taip bent jau maniau. Grįžau į brolio vestuves ir susitvarkyti dokumentų savo vestuvėms… Kurios taip ir neįvyko. Tai buvo sunkiausias momentas mano gyvenime. Nors patį žmogų paleidau gana greitai, bet paleisti svajonę ir gyvenimą, kurį buvau išsirinkus ir kurį reikėjo tik pradėti (buvo ir planas, ir finansai), buvo sunkiausia. Po dešimtmečio praleisto svetur, Lietuvoje neturėjau nieko, tad viską teko pradėti absoliučiai nuo nulio.
– Ir tada atėjo eilė medui, taip? Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti, kas tai yra medaus someljė?
Taip. Atėjo laikas medui. Mano tėtis juk – bitininkas. Tad trejus metus važinėjau į Italiją, į Juslinės medaus analizės mokslus. Kas tai yra? Tai metodologija, kai medus vertinamas pasitelkus savo jusles. Šio vertinimo metu sprendžiama apie kokybę, identifikuojamos ir/ar apibūdinamos medaus rūšys. Pasaulyje priskaičiuojama daugiau nei 300 medaus rūšių. Vien Europoje randama 112 rūšių. Kiekviena medaus rūšis turi specifinę spalvą, skonį bei kvapą! Panašiai kaip vyno skonį ir kvapą įtakoja terroiras, taip ir medaus botaninė kilmė (iš kokių augalų surinktas medus) bei klimato/geografinės sąlygos nulemia medaus profilį. Tai gan nauja mokslinė disciplina, gyvuojanti tik apie 40 metų. Šioje srityje vienareikšmiškai pirmauja italai. Mokslus baigiau būtent Italijoje, šalis kuruoja ir vienintelį pasaulyje medaus juslinės analizės ekspertų registrą. Šiandien jame arti 400 narių, tarp kurių jau net 3 lietuviai!
– Ir ką realiame gyvenime veikia šios profesijos atstovai?
Tokie specialistai dirba mokslinį darbą charakterizuojant naujas medaus rūšis, teisėjauja medaus konkursuose, dirba už maisto kokybę atsakingose institucijose, konsultuoja bitininkus. Medaus someljė terminą sugalvojo pirmoji užsienietė papuolusi į italų registrą – plačiajai visuomenei reikėjo pateikti draugiškesnį atitikmenį terminui „medaus juslinės analizės ekspertas“.
Baigusi medaus juslinės analizės mokslus ir tapusi medaus someljė galėjau rinktis kur specializuotis. Rinkausi ką noriu daryti – teisėjauti, dirbti mokslinį darbą ar teikti konsultacijas, tačiau supratau, jog medus man labai natūraliai tapo komunikacijos priemone, galinčia spręsti maisto sistemos problemas.
Kalbėdama apie medaus skonius ir kvapus, kalbu apie bioįvairovę, kuri reikalinga tiems kvapams ir skoniams susiformuoti. Skatindama rinktis vietinių bitininkų medų, kovoju už paskutinę išlikusią trumpąją maisto grandinę Lietuvoje. Mokydama degustuoti medų ar midų, mokau sąmoningumo santykyje su maistu. Supažindindama su vaško gaminiais, agituoju už tvarumą ir tikrumą, o patiekdama pačių netikėčiausių derinių su medumi, skatinu kūrybiškumą ir raginu eksperimentuot virtuvėje, į medų pažvelgti su tokia pagarba, kurios jis išties vertas. Siekiu reabilituoti vartotojų požiūrį į šį nepelnytai nuvertintą maisto produktą.
– Lietuvoje kalbėti apie medų kitaip yra drąsu. Juk vos ne kiekviena šeima vienaip ar kitaip yra susiję su medumi, bitininkyste. Ar pavyksta rasti girdinčiųjų ir norinčių įsiklausyti į tai, ką sakote?
Žmonės labai klaidingai mano, kad pažįsta medų „iki kaulų smegenų“. Dažnas apie medų nežino nieko, išskyrus tai, kad jis saldus, kad jį neša bitės ir kad juo galima gydytis persišaldžius. Dažnas lietuvis su pasididžiavimu sako, kad medų vertiname nuo senų laikų. Bet iš tiesų tai viskas yra priešingai – lietuviai yra viena mažiausiai medaus suvartojančių tautų. Medaus kaina dažnai jau neatperka net savikainos, o bitininkystė, kaip paskutinė visiems prieinama trumpoji maisto grandinė, masiškai nyksta kaip amatas. Medus iš rūšinio, kultūrinę svarbą turinčio maisto produkto tapo tiesiog žaliava.
Tad prisikviesti žmones į degustacijas nėra lengva, ypač kai tai sąlyginai nėra pati pigiausia degustacija rinkoje. Kodėl? Nes kokybiškas rūšinis medus – brangus produktas. Šiek tiek gelbėja turimas medaus someljė diplomas – dar naujovė mūsų šalyje, tai žadina smalsumą. Šiai dienai vis dar įdedu labai labai daug darbo viešindama šią sritį. Televizijoje, radijo laidose, internetiniuose portaluose, įvairiuose leidiniuose, tinklalaidėse pasakoju visiems, kas tik klausosi ir visada, kada tik įmanoma! Tačiau pats didžiausias efektas yra ne išgirsti o pačiam patirti, tad nemažai žmonių atkeliauja išgirdę rekomendacijas, paskatinti kažkieno kito įspūdžių. Po degustacijų žmonės dažniausiai išeina su nuostaba. Nustebina juos ne tik nepaprastai platus spektras medaus skonių ir kvapų, bet ir netikėti deriniai su maistu, vaško indai, kuriuose serviruoju užkandžius su medumi, laukiniai žiedai lėkštėse ir vazose, bitininkystės atributika ir kitos nedidelės smulkmenos.
– Į kokią auditoriją orientuojatės?
Kai nišinė auditorija karaliauja rinkodaroje, jaučiuosi išties gana keistai. Mano veikla nėra orientuota nei į tuos žmones, kuriems geras maistas reiškia gurmaniškus ingredientus ir „michelinus“, nei į tuos, kurie ieško „sveikiausio“ recepto. Manau, kad Slow Food filosofija ir ja tikintys, ko gero, taikliausiai apibūdina manąją auditoriją. Tai žmonės, kurie turi didesnį nei vidutinišką supratimą ir domėjimąsi maistu bei aplinkosauga.
– Medus ir aplinkosauga. Gal galite papasakoti šiek tiek plačiau?
Taip, medus yra puikus komunikacijos įrankis, kurio pagalba galiu gvildenti daugybę temų. Kiekvienas unikalus medaus skonių ir kvapų profilis – tai įrankis, galintis padėti žmonėms sukurti ryšį su ekosistemomis, iš kurių tas medus atkeliauja. Medaus stiklainis – tarsi užkonservuotas momentas laike, kartu su visais dirvožemio ir klimato ypatumais, biologine įvairove, bitininkystės praktikomis… Ir visi tie duomenys bičių paversti tuo, ką kiekvienas žmogus gali aptikti, suprasti, pajausti naudodamas savo jusles. Viena įdomi tema – medaus pakuotės, kaip ir kodėl jos kito, ką tai atspindi mūsų visuomenėje ir ekonomikoje. Kitas pavyzdys – galima pasirinkti vien invazinių augalų medaus degustaciją (akacijų/robinijų, rykštenių, japoninio pelėvirkščio, sosnovskio barščių, žemuoginio arbuto). Neseniai paskelbto tyrimo duomenimis mūsų kraštuose bitės pavasarį pradeda skraidyti mėnesiu anksčiau, nei prieš 25-erius metus, o ir rudenį jų aktyvumo laikotarpis ilgesnis dėl šiltesnių orų, o augalija tuo tarpu taip greitai neprisitaiko. Tad keičiantis klimatui ir išsiderinant gamtos ritmams visi apdulkintojai, ne tik medunešė bitė, vis sunkiau randa maisto gamtoje, tad invaziniai augalai konkrečiai bitininkams tampa savotišku išsigelbėjimu.
– Jūs jau anksčiau užsiminėte apie vaško indus. Kas tai?
Vaško indeliai gimė prieš keletą metų, ankstyvo ryto miško tyloje, atidarius spietinės dangtį. Viduje pamatėme netaisyklingų, organiškų, net architektūrinių formų korius, kuriuos buvo nupynusios bitės. Nuostaba ir susižavėjimas virto intriga, intriga pavirto kausimu – kokių dar formų ir funkcijų gali įgauti ši universali medžiaga?
Taip prasidėjo mūsų kūrybinė kelionė. Būdami bitininkais apie bičių vašką žinome viską, visus šios žaliavos gamybos niuansus ir šios auksinės medžiagos tikrąją vertę. Būtent dėl šios priežasties mes renkamės gaminti gaminius, kurie buityje būtų naudojami kuo ilgiau: muilines, druskines, padėkliukus. Vaško dirbiniai randa savo vietą tiek šiaudiniame molinio tinko sienų namelyje, tiek moderniame baltame vonios kambaryje, tiek ant vintažinio kavos stalelio, tiek lauko virtuvėje.
Bičių vaško gaminiai reaguoja į šviesą, temperatūrą, tad jie tikrai nėra amžini. Tačiau pasibaigus jų gyvenimui, vašką galima perlydyti ir pasigaminti žvakę, vaško drobelę ar kompostuoti. Viskas yra gaminama mūsų pačių rankomis, įskaitant dalį formų, naudojamų liejimui. Šioje veiklos srityje vis dar tyrinėjame, nors jau dabar eksperimentai atneša labai įdomių rezultatų, ypatingai maišant vašką su įvairiomis organinėmis „atliekomis“ – svogūnų ar kiaušinių lukštais, riešutų kevalais, kavos tirščiais.
– Koks optimaliausias laikas turėtų būti praleistas pas Jus, kad atvykusieji tikrai pajustų vietovės išskirtinumą?
Rekomenduočiau bent pusdienį, pabūnant ne tik edukacijoje, bet ir kartu pasivaikščiojant aukštapelkėje. Yra galimybė kartu išsivirti žemaitiškos žuvienės ant laužo ar pasigaminti lengvus pietus iš laukinių gėrybių. Mes kalbame ne tik apie bičių produktus, bet ir apie vietovę iš kurių jie atkeliauja bei tradicijas.
– Pasidalinkite smagiausiu nutikimu, susijusių su Jūsų veikla.
Smagių įvykių yra daug, bet toks vienas tragikomiškas iškart iškyla į paviršių – kažkada socialinių tinklų pagalba žmogus realiai tikėdamas bandė konsultuotis kaip naudojant bičių pikį išgydyti alkoholizmą. Šiaip labai dažnai sulaukiu klausimų sveikatos tema – kaip naudoti vieną ar kitą medaus produktą. Turiu bazines žinias (gelbėja biomedicinos mokslų bakalauro laipsnis), bet visada griežtai atsakau, kad aš – ne gydytoja. Pati smagiausia mano veiklos dalis – iš nuostabos išsiplėtusios žmonių akys ir praplėsti horizontai, kai degustacijų metu iš naujo atrandamas visiems „iki kaulų smegenų“ pažįstamas produktas, medus.
Jūsų vizitinė kortelė:
Medaus someljė / Užpelkių medus
Užpelkių g. 13, Plinkšių kaimas, Mažeikių raj.
Tel. nr. +370 644 40 452
El. p. uzpelkiumedus@gmail.com
www.uzpelkiumedus.lt
www.medaussomelje.net
FB puslapis Užpelkių medus
IG puslapis uzpelkiumedus.lt