Kalvos kalvelės, plaukiojančios salos ir Šventosios vingis. Staiga prieš akis išnyra ažūrinis vijokliais apaugęs kryžius. Pamiškėje, prie tvenkinio, it grybai pabirę neįprasti apdegę ąžuolo kelmai. O nuo lietaus juos saugo surūdiję milžiniški pjūklų diskai. Tokiais pjaunami miškai… Horizonte kyla keisti, dangų remiantys objektai, o ant statinių sienų tango šoka milžiniškos žvaigždės. Pro vienas praviras duris atvilnija saksofono melodijos, o pro kitas – gardžių kvapų puokštė. Dar kelios akimirkos ir Sraigiukas klausosi užburiančio Česlovo pasakojimo apie Šventosios upės dievą, kurio veidas tai panyra, tai iškyla iš vandens, apie grojančius lietvamzdžius ir tuos keistuosius kelmus, kurių sielas nuo išorinio dekoratyvumo išlaisvino liepsna. Besišypsanti Rūta ant stalo deda užkandėles, padažus, pyragus, sirupus ir seka pasaką apie šeivamedžio galias, apie magišką vietovės trauką, apie jųdviejų su Česlovu kelią link Kultuvėnų kalvų, apie…
Apie naujų dirbtuvių paieškas
Česlovas daro tokius didelių gabaritų meno kūrinius, kurie jau niekur nebetelpa. Visa jo dirbtuvė užversta didžiulėmis žvaigždėmis, tokia kabo ir Nacionalinėje galerijoje. Darbai milžiniški, grandioziniai, todėl žūtbūt reikėjo sprendimo, ką daryti toliau. Tuomet ir pradėjome ieškoti vietos, kur būtų galima perkelti Česlovo darbus ir dirbtuves, juolab, kad abu paveldėjome šiek tiek nekilnojamojo turto, kurį verslo konsultantai patarė konsoliduoti ir bandyti įgyvendinti savo naujus planus.
Apie mitologinį sapną ir vilkės instinktą
Kartą Česlovas rado skelbimą, kad Ukmergės rajone, netoli Veprių parduodamas nekilnojamasis turtas. Kai jis man pasakė, nežinau iš kur, bet užplūdo tokia energija, kad mečiau visus darbus ir sakau – važiuojam! Ir kai atvažiavome, aš supratau, kad šią vietą jau buvau sapnavusi. Tai buvo toks mitologinis, tiesiog mistinis sapnas. Naktį prieš tai sapnavau dvi žalas karves ant kalniuko, kurios ieško buliaus, o aš bėgu į vaistinę ir sakau – greičiau duokit man kažko, nes reikia karves apvaisinti. Jei jų neapvaisinsim, jos „perdegs“. Kai prabudau, supratau, kad karvės – tai turtas, kurį reikia „apvaisinti“. Bet po to aš tą sapną pamiršau, o kai su Česlovu atvažiavome į šią vietą, man vėl viskas iškilo prieš akis, nes lygiai ant tokios pačios kalvos, kokią regėjau sapne, ganėsi dvi žalos karvės.
Ir tada aš pradėjau kaip kokia vilkė bėgioti aplink. Į pastatų vidų patekti buvo neįmanoma, nes viskas buvo paskendę kiečių ir dilgėlių džiunglėse, šiukšlynuose. O aš bėgiojau po teritoriją kaip „bėganti su vilkais“, ir man viskas tiko, taip tiko! Ir aš supratau, kad turime pirkti šią vietą.
O nupirkti nebuvo taip paprasta. Ta vieta kažkodėl traukė visus. Mes turėjome net penkis konkurentus. Tuo metu atrodė, kad svajonė slysta iš rankų. Bet iš tos vietos kaip atminimo ženklą buvau parsivežusį seną, sudūlėjusį austą senovinį užklotą. Kiekvieną vakarą atsisėdusi balkone aš glostydavau tą užklotą ir mintyse kalbėdavau – aš taip noriu sugrįžti į tą vietą, taip noriu… Dieve, davei man penkis talentus, aš tau atiduosiu dar penkis, tik leisk sugrįžti į tą vietą…
Ir mes pabandėme. Tik ne į vaistinę bėgau, kaip tame sapne, o į banką – ieškoti galimybių, pasiimti paskolos. Likimas mums šypsojosi. Mes įveikėme konkurentus ir visas sąlygas išpildėme per mėnesį iki avanso sumokėjimo.
Apie žemės meno objektus
Tuo metu, kai nusipirkome, Česlovas buvo stipendiatas, dvejiems metams gavęs stipendiją Žemės meno projektams iš Kultūros ministerijos. Tai čia jis ir realizavo tuos objektus, kurie kieme ir dabar stovi. Šiais ženklais Česlovas kelia klausimą apie kultūrą ir gamtą – kas ką įveiks. Saulė, vėjas, lietus juos veikia, taigi ar jie išnyks, ar taps kultūros artefaktu, kaip kad pastatytas kryžius. Česlovas norėjo, kad tai būtų žaliosios skulptūros, kad ant jų augtų įvairūs augalai. Tačiau visi dekoratyviniai augalai, kuriuos pasodinom, šalo, žūdavo. Tuomet pabandžiau šio krašto laukinius augalus, vijoklius atvežti čia ir pasodinti. Ant karjero pastotės radau apleistą vynvytį, kurį išsikasiau, pasodinau ir dabar jis taip gražiai vyniojasi ant to kryžiaus, o rudenį nusidažo neįtikėtinomis spalvomis.
Apie etnokultūros poveikį
Taip pradėjome kurtis, Česlovas perkėlė čia savo dirbtuves, o aš tuo metu dar intensyviai dirbau vienoje Kauno gimnazijoje, buvau mokytoja, būsimų medikų ir chemikų korepetitorė, namuose augo mūsų pačių keturi vaikai. Bet buvo taip ilgu, taip norėjosi to kaimo. Štai tada ir atėjo suvokimas, kad čia ne tik Česlovo dirbtuvės, reikia ten ir man savo erdvės, kur aš galėčiau užsiimti savo pomėgiais.
Kaip tik tuomet buvo Veprių bendruomenės pasitarimas su Ukmergės vietos veiklos grupe. Tuomet užsiminiau, kad norėčiau rengti kalendorines vaišes. Dar Vilniuje buvau stipriai paveikta Liberto Klimkos mokymų apie kalendorines šventes, Rėdos ratą, labai didelį įspūdį buvo palikęs Etnokosmologijos muziejus. Ir štai dabar nusprendžiau įgyvendinti savo svajonę. Parašiau projektą ir gavome dalinį finansavimą, tada dar skolinomės pinigų, bet svajonė buvo įgyvendinta. Pastato pirmąjį aukštą pritaikiau kalendorinėms vaišėms pristatyti. 100 kvadratinių metrų patalpose telpa virtuvės, pačios įvairiausios – nuo kiemo laužo virtuvės iki krosnies ir šiandieninių modernių plytų, svetainė, arbatinė, podėliai.
Apie kristalus ir kūno judesių rekonstrukcijas
Iš pradžių rėmiausi įvairiomis knygomis, bet dabar jau tolstu nuo to. Nežinau, gal čia kaip tas kristalas, matyt, kai pasieki tam tikrą amžiaus tarpsnį, kai niekas nebeimponuoja iš šalies, bet viduje yra kažkokia galia, kažkoks pasitikėjimas, kažkokia laisvė – kaip džiazas, kai nebijai eksperimentuoti, nes gauni tai, ko tikėjaisi. Va ir vakar kepiau natūralaus raugo duoną, bet vietoj aliejaus ėmiau ir įdėjau žąsies taukų. Atėjo tas laikas, kai tolstu nuo įmantrybių, palieku visišką stuburą. Aš vis mažiau galvoju apie receptą, o daugiau apie technologijas, kūno judesių rekonstrukcijas.
Įsivaizduojate, kaip reikia rauginti statinę agurkų? Lauke turiu pasidariusi darbo vietą, kur galiu mesti ant žemės, ko nereikia, plauti ir džiovinti saulėje. Dirbant su dideliais maisto kiekiais keičiasi judesiai – jie tokie tvirti, ryžtingi tarsi tvirtos kaimo moters. Visa tai turi tokį „draivą“, kad uch! Kaimo moterys nežaidė mažom porcijytėm. Reikėjo mokėti viską tinkamai paskaičiuoti. Atsinešei krepšius du agurkų, suvertei į statinę, nuplovei, sudėjai. Tu taip greitai gauni rezultatą, kad neįtikėtina.
Apie svarbiausias šventes ir tarpušvenčius
Dabar bandau susiaurinti paieškas, kadangi buvau taip išsiplėtusi, kad… Apsistojau ties dvylika pagrindinių patiekalų kiekvieną mėnesį. Kalendorinės vaišės atskleidžia mūsų protėvių empirinį pasaulio suvokimą. Metai turi keturis laikus. Jeigu imti Saulės kalendorių, tai mūsų tradicijose įsitvirtino keturios svarbiausios šventės – pavasario ir rudens lygiadieniai, Rasos ir žiemos saulėgrįža. Mūsų namai per šias šventes yra atviri lankytojams. Tarpuose tarp šių švenčių, maždaug kas pusantro mėnesio arba keturiasdešimt dienų, turime mažesnes šventes.
Įdomiausia tai, kad nuo senų laikų žmonės turėjo būdų, kaip susikurti gyvenimo ritmą. Kai rutina „užknisa juodai“, o rutiną galime ištverti pusantro mėnesio, po to žmonėms reikia šventės. O kaip atrodo ta šventė? Tai ne šventė šiandieniniu supratimu, bet tam tikras poilsis, atokvėpis tarp rutininių darbų. Dirbi, dirbi, dirbi ir dvi–trys dienos visai kitokios, kai ruoši kitokį maistą, raugi girą, kepi baltą duoną, kumpį. Per tas atokvėpio dienas gali su draugais, kaimynais susitikti. Juk ne šiaip sau yra tas Sambarių alus. Kai atsikvepi, pailsi, pabendrauji su žmonėmis, matai, kad viskas buvo nepaprastai tikslinga ir prasminga – kasdienės rutinos nutraukimas suteikia žmogui naujų jėgų.
Apie keturis maisto arealus
Man be galo imponuoja ir suvokimas, iš kokių žaliavų buvo gaminamas švenčių maistas. Ypatingos yra Kūčios, turinčios dvylika patiekalų. Bet tas dvylika vėlgi yra nepaprastai įdomu. Kas jį sudaro, ogi 4×3. Tai reiškia – keturi maisto arealai. Pirmas – tai nomadinės kultūros arba miško ir laukų gėrybės – riešutai, grybai, uogos. Antras – daržas, daržovės, iš kurių darome mišraines, grūdinės kultūros, iš kurių kepame duoną, darome kūčią. Toliau – sodas su džiovintais vaisiais, ir galiausiai – upė, ežeras su žuvimis. Kai suvoki maisto arealų svarbą, pamatai, kad ta ritualinė vakarienė yra ne šiaip sau, bet mitologinė, kurioje telpa visas pasaulis.
Apie silikatinių plytų pastatus
Kalendorinės vaišės sąlygojo ir mano daržo, ir sodo atsiradimą. Nes kai mes nusipirkome šią vietą, mes nusipirkome šiukšlyną. Reikėjo pirmiausia viską iškuopti, išvalyti, sutvarkyti. Šioje vietoje niekada niekas negyveno. Statė darbo ir poilsio stovyklą studentams, kurie turėjo atvažiuoti čia ir dirbti kolūkyje. Statė, bet nepastatė. Radome baltų silikatinių plytų griaučius be langų ir durų. Bet architektūrinis sprendimas buvo tikrai labai įdomus. Kompleksas suprojektuotas lanku. Gyvenamosios patalpos juosia dabar jau gražų vidinį kiemą. Kol kas turime tik vieną rekonstruotą gyvenamąjį namą, Česlovo dirbtuves ir meno galeriją. Čia nėra kaimiškų rykų, daiktų, kurie padėtų sukurti praėjusių laikų dvasią ir suponuotų tą tradicinį kalendorinių vaišių maistą. Gal kiek neįprastai atrodo gilių tradicijų perteikimas šalia Česlovo avangardo, bet gal tai ir yra mūsų stiprybė, jog sugebame nutiesti tiltą tarp praeities šaknų ir tolimų vizijų.
Apie biologinę egzistenciją ir intelektualinę dimensiją
Kai pasižiūri į žmogaus gyvenimą, tai jis yra labai trumpas. Kartais gali kilti klausimas – o kokia prasmė gyventi? Kartais žmonės paskęsta niūriose mintyse, o kai esi niūrus, tai ir visiems kitiems aplinkui darosi nesmagu. Mano pačios tikslas visad buvo, kad žmonėms šalia manęs būtų gera, linksma, smagu. Ir nesvarbu, ar tai mano vaikai, šeima, draugai, ar nepažįstami sutikti žmonės gyvenimo kelyje. Manau, kad tas liūdnumas, depresyvumas dažnai būna sąlygotas suvokimo, jog gyvenimas yra labai trumpas, viskas labai laikina.
Bet jei susimąstai, tai mes juk atsimename savo tėvus, senelius, gal net prosenelius, o kai imamės kasdienių darbų, tai mūsų laiko gija nusidriekia net iki pirmapradžio žmogaus. Na, sakykime, išeiname grybauti, uogauti, žoliauti – tai mes nutiesiame tradicijos tiltą iki pirmapradės kultūros. Aš supratau, kad jei galiu savo biologinę egzistenciją perkraustyti į kitos dimensijos egzistenciją, tarkime, į mentalinę ar intelektualinę, o gal net jausminę egzistenciją, tai aš sau galiu padovanoti milžinišką laiko tarpą į praeitį ir lygiai taip pat į ateitį, ypač kai stebiu Česlovo avangardinių meno kūrinių gimimą arba kai kalbuosi su savo sūnumi, kuris dirba su atomo sinteze.
Kasdien atsiranda naujovės, gyvenimas keičiasi. Juk aš pati gimiau dar tais laikais, kai nebuvo elektros namuose, ką bekalbėti apie radiją, televiziją, kompiuterius ar mobiliuosius telefonus. Įsivaizduojate, aš pati vairuoju automobilį, perskridau lėktuvu vandenyną ir išlipau Australijos žemyne. Aš supratau, kad laikas ir erdvė išnyko, staiga aš stoviu visai kitame planetos kampe! Štai kodėl aš galvoju, kad žmogaus ateitis tikrai bus labai graži, pilna išradimų ir atradimų. Tai tiek dabartyje, tiek ateityje aš matau egzistavimą. Todėl visiems sakau – baikite gyventi tik tame savo biologiniame kūne, gyvenkime laike, erdvėje. Tokią žinutę siunčia ir tie mūsų įkurti „Lukenskų namai“.
Apie kongruentiškumą
Įkvėpimo pasisėmiau iš vienos istorijos, olandų poros, kurie savo namuose kuria skonių ir meno sintezę. Moteris kepa pyragus, o jos vyras rengia parodas. Literatūroje, kurioje rašė apie juodu, buvo paminėtas toks terminas – kongruencija, t. y. kai atrodo nesujungiamus dalykus žmonės sugeba sujungti, suderinti. Ir man pradėjo tai „groti“. Daugelis, kurie pamato mudu, sako – oi, kokie jie „faini“, kaip sutampa, dera, bet iš tiesų mudu su Česlovu esame tokie kardinaliai skirtingi, kad oi… Tačiau abu esame labai kūrybingi. Ir tai mus jungia.
Apie iracionalumą ir indėniškumą
Man labai imponuoja Česlovo iracionalumas. Aš taip pavargdavau tarp sausų, sudžiūvusių žmonių, kurie gyvena pagal taisykles, pagal formules, o jis visai kitoks. Žmonės labai dažnai nevertina iracionalių žmonių, sako, kad jie kvaili. Kraupu, kaip neteisinga! Iracionalus žmogus daug daugiau tau atskleidžia, nei pats sugebėtum. Aš labai myliu tą kitą savo krantą. Ir jaučiu, kad mano meilė niekur nedingo nuo to momento, kai jaunystėje įsimylėjau ir ištekėjau.
O Česlovui, kaip jis pats teigia, imponavo mano indėniškumas, mano laukiniškumas. Jam imponavo mano gebėjimas gydyti, priimti drąsius sprendimus. Jo aplinkos žmonės sakydavo – kažkokia XVI amžiaus moteris, iš kur tu ją ištraukei. Turiu tokių nepajudinamų obsesijų – patinka kišt rankas į tešlą, kepti, minkyti, kaip tos babutės, močiutės. Kai jaunystėje važiuodavome į kokį festivalį, džiazo koncertą, visi pripuldavo ir sakydavo – o, Česienė, rodyk krepšį, ką ten turi. O tame krepšyje visąlaik būdavo mano kepti balti pyragai, ragaišiai. Tas mūsų racionalumas ir iracionalumas apsijungia labai natūraliai, įsiklausome vienas į kitą, labai daug kalbamės apie įvairius dalykus, bet sprendimai kartais būna diametraliai priešingi.
Apie Ikaro tragediją, poetės ir valstiečio sugyvenimą
Kartą priekaištavau Česlovui dėl kažkokių naujų jo idėjų, o jis man atvertė Piterio Breigelio „Ikarą“ ir sako – matai, Ikaras nukrito į jūrą, o ar artojo gyvenime kas pasikeitė? Man imponuoja tavo tvirtas, kaip to artojo, stovėjimas ant žemės. Ir iš tiesų, man svarbu mano daržas, sodas, kad visada turėčiau ką ant stalo padėti, ir visai nepergyvenu, jei neskiriamas finansavimas knygai išleisti ar kokiam projektui įgyvendinti. Į viską žiūriu labai ramiai.
Pamenu, kai būdavo kokių parodų atidarymai, ragaujam ragaujam tą sausą vyną, o aš matau, kad visų skrandžiai jau taip susisukę, kad akmenis galėtų graužti. Tada sakau – gana ramstyti tas sienas, važiuojam pas mus, iškepsiu ką skanaus. Atvažiuojam, įjungiam orkaites, namai pakvimpa, tada valgom, o paskui imu visus migdyti. Va taip ir sujungiam tuos du labai skirtingus pasaulius. Ir kuo toliau, tuo paprasčiau. Aš darausi daugiau poetė, o Česlovas vis labiau valstietis darosi.
Be proto daug skaičiau ir skaitau. Jaunystės laikų poetų poetas buvo Sesario Valjecho. Tai taip, net vestuves darėme ketvirtadienį, kaip tame jo eilėraštyje. Tai tokio pamišimo ir manyje visad buvo.
Numirsiu aš Paryžiuj lyjant lietui, jau aš gerai prisimenu tą dieną. Paryžiuj lis rudens lietus kaip šiandien, kaip šiandien bus tikriausiai ketvirtadienis. Sesaris Valjechas
Apie genus
Negaliu girtis, bet man viskas labai lengvai sekasi. Esu be galo dėkinga tėvams už perduotą gebėjimą viską greitai išmokti. Ir vaikai mūsų labai lengvai perima viską. Iš keturių vaikų – vyriausioji duktė yra finansininkė, dirba Londone viename banke; vidurinėliai dvyniai – vienas baigė miškininkystės studijas, kitas – Vilniaus dailės akademiją, skulptūrą, bet į kūrybinį gyvenimą taip ir nepasinėrė, gal kad per daug racionalus menui. Na, o mūsų jaunėlis Vilniaus universitete baigė atomo fiziką, paskui žinias gilino Londono imperatoriškame koledže, o dabar kaip Oksfordo universiteto delegatas dirba Prancūzijoje prie atomo sintezės, vienintelis, turbūt, tokias pareigas užima iš visos Lietuvos. Gebėjimas greitai išmokti yra didelė Dievo dovana.
Apie „dyką bobą“, pasivaikščiojimus ir kultūros ištakas
Aš dažnai save vadinu „dyka boba“. Čia gal truputį utriruoju, bet šis posakis atsirado iš poreikio turėti laisvo laiko. Aš supratau, kad kultūra negali atsirasti nesant laisvo laiko. Jeigu save rutinoje „užknisi“ taip, kad visąlaik tik valai, šluostai, sodini, augini ir negali viso to truputį pastumti ir atsisėsti su knyga arba su vyno taure, ar su arbatos puodeliu, ar su draugais ir nieko neveikt, tai apie kultūrą net nesvajok.
Dažnai cituoju profesorę Viktoriją Daujotytę, kuri sako, kad kultūra gimsta tik iš dyko laiko, laisvo laiko. Taip, pavyzdžiui – tu neini į darbą, o eini pasivaikščioti. Fiziškai atrodo tas pats veiksmas – eiti. Bet kai eini pasivaikščioti, mes turime pasivaikščiojimo kultūrą – takai parkuose, suoleliai… Man kaip ikona yra režisieriaus Luiso Bunuelio filmas, kuriame rodo grupę žmonių, kurie eina laukais pasivaikščioti ir viskas, daugiau nieko.
Ir aš pati labai dažnai einu pasivaikščioti. Tada yra mano dykas laikas. Iš tiesų aš taip nekenčiu darbo, kad negaliu nupasakoti. Visi klausia, kaip tu taip suspėji. O aš visiems sakau – darbą darykime labai greitai, padarom, padarom, padarom ir tada lieka dykas laikas. Arba – darbas turi būti kaip dykas laikas, teikiantis malonumą. Tai aš esu visiškas dykos bobos tipas. Darbą aš padarau ir padarau jo labai daug, bet jei reikėtų tik dirbt, aš turbūt numirčiau.
Apie tylos laiką
Be to, kiekviena moteris turi dar taip vadinamąjį tylos laiką. Vakare arba anksti ryte, kai namai sutvarkyti, vaikai užmigdyti, turi laiko savo tylai. Šitą laiką aš dar vadinu strategavimo laiku. Tai kai nieko nedarai ir tyloje susidėlioji kažkokias gaires. Man dažnai tai būna ir atradimų, išvadų, sprendimų laikas. Aš jį praktikuoju kasdien ir labai jį saugau. Kartais jį praleidžiu tiesiog sėdėdama pievoj, kartais su žiūronais stebėdama paukščius. Bet tas tylėjimo laikas yra būtinas.
Apie maisto kultūros misiją, bendruomenines vaišes ir šiuolaikinio meno suvokimą
Taigi mūsų Lukenskų namų misija – skleisti kultūrą. Man aktualu tradicijų šaknų paieškos ir aktualizavimas, natūralaus sveiko maisto pristatymas, kuris nėra „užkankintas“ įvairiausiais papildais, skonio stiprikliais, dažikliais, kuris yra sakraliai sotus.
Man ypač svarbu populiarinti bendruomeninį valgymą. Maistas pas mus būna padedamas dideliuose induose ir kiekvienas turi įsidėti pats. Tai labai atsakingas momentas. Turi suvokti, kad prie stalo esi ne vienas, kad drauge su tavimi valgys 20 ar 30 žmonių. Reikia išmokti dalintis atsakingai. Būna tikrai kuriozinių situacijų, pavyzdžiui, ant stalo į dubenį sudėjau 25 porcijas kraujinių vėdarų, nors atvažiuoja 17 žmonių. Toks jau egzotiškas patiekalas. Ir ką matau, kad 16 įsidėjo, o 17-am ir nebeliko. Šita bendruomeniškumo kultūra yra sunykusi ir ją labai sunku atgaivinti.
O Česlovui – šiuolaikinio meno populiarinimas, kad žmonės išaugtų iš tos stadijos, kai nesupranta šiuolaikinio meno, kai sako, kad visa tai yra nesąmonė, kad tai beprasmiška, kad tai tik teplionės ar Vilniaus arka tai tik surūdijęs vamzdis. Labai liūdna, kad toks pats reiškinys yra ir intelektualų lygmenyje, kai žmonės visai nesusigaudo šiuolaikiniame mene.
Apie jaunimą ir smalsius žmones
Mes orientuojamės į jaunimą. Man labai norėtųsi perduoti savo žinias ir gudrybes jaunoms moterims, kaip būti sotiems, laimingiems ir kaip tai darė seniau. Įsivaizduokit, kokie septyni vaikai, dar koks piktas uošvis ir mamutė, visus reikia užganėdinti, o resursų mažai. Tai jaunoms moterims, merginoms, kurios galbūt neturi pasitikėjimo, labai norėčiau perduoti tą protėvių moterų intelektualumą, tą tvirtą stuburą. Labai svarbu ir smalsūs žmonės, intelektualūs žmonės, kurie nori papildyti žinių bagažą apie šiuolaikinį meną, apie tą tarptautinį šiuolaikinį meną, nes Česlovas ir dalyvavo įvairiuose projektuose, ir pats vadovavo ne vienam stambiam tarptautiniam meno projektui.
Apie „Arte povera, cucina povera“, „EXY!“ ir „Performansų dieną“
Turime 100 vietų estradą, kurioje rengiame tris renginius per metus. Vienas jų – nedidelis festivalis „EXY!“ (Express Yourself), kurį inicijavo mūsų sūnus Adomas, fizikas. Į šį festivalį atvyksta mažai žinomos grupės, kurios turi galimybę čia pasireikšti, būti išgirstos ir pamatytos.
Kitas – tai „Performansų diena“, kai čia gali savo premjerinius kūrinius pristatyti jaunieji kompozitoriai. Man tai buvo kažkas tokio, kai rimta klasikinė muzika atliekama tokioje aplinkoje, kur važinėja traktoriai, loja kaimo šunys. Tie jauni žmonės atsivežė vakarines sukneles, arfas, fleitas ir su tokia atsakomybe jie sugrojo savo kūrinius! Labai smagu, kad po šio renginio dalis jaunųjų kūrėjų susibūrė į orkestrą.
Po mūsų stogu pristatomos ir knygos. Savo renginius pritaikome įvairioms auditorijoms – nuo vaiko iki senelio. Kartais darom tokius simbiozinius renginius, kaip kad „Skurdusis menas, skurdžioji virtuvė“ (Arte povera, cucina povera) ar „Baroko menas, prabangioji virtuvė“ (Arte barocca, cucina di lusso). Jie trunka nuo trijų valandų iki pusdienio ar net visos dienos.
Apie smetoniškus zrazus
Iš visų mūsų rengtų renginių labiausiai įsiminė vienos damos asmeninė šventė, kuomet buvo lankomos gimtosios vietos – Siesikuose ir pilyje, sudalyvauta Smetoninėse Užugiryje ir Užulėnyje, ir smetoniška vakarienė pas mus su smetoniškais zrazais ir kitais to laikmečio gardumynais. Į mūsų kiemą staiga atkeliavo tarpukario dvasia. Visi svečiai buvo apsirėdę retro stiliaus kostiumais ir tokiomis šukuosenomis, kad atrodo iškeliavai laiko mašina. Mus taip džiugino tie svečiai! Tai buvo toks stilius ir elegancija nuo vaiko ir senelio, kad vaizdas įsirėžė į atmintį labai ilgam.
Apie šokius ant parketo ir „Grambuolio skrydžio benziną“
Česlovas turbūt visai kitą įvykį papasakotų. Jam labai patinka tokie džiazuojantys įvykiai. Tai pernai jau vėlyvą rudenį į mūsų kiemą įriedėjo vokiečių kemperis. Su kemperiais pas mus atvyksta labai daug užsieniečių – šveicarų, vokiečių, prancūzų, suomių, austrų. Jie čia jaučiasi labai gerai ir grįžę vieni kitiems perduoda rekomendacijas.
Tai šitie atvykę du vokiečiai įsitaiso pavėsinėje, mes juos užkalbinam, paklausiam, kas jie tokie, kuo užsiima. Moteris pasisakė esanti choreografė, o vyras gydytojas. Kadangi choreografė – mes pasiūlėm jai pašokti. Pasirodo, jie abu yra ne tik šeima, bet ir šokių partneriai. Nuvedėme juos į salę su parketu, muzikos aparatūra, Česlovas paleido jiems muziką, pats paėmė saksofoną, užgrojo, o jie pasileido šokti. Tai buvo kažkas nuostabaus – saksofonas, treningai, tik su kojinėmis jie sukosi ant parketo. Jie buvo tokiomis akimis, kad kažkur kaime vidury niekur jie rado parketą, aparatūrą, muziką ir saksofoną.
O prieš pat Kalėdas ateina paštininkas ir sako – siuntinys. Sakau, mesk per tvorą. O šis – negaliu, kliuksi kažkas, suduš. Pasirodo, iš Vokietijos mums atėjo dovana, gėrimas, kuris vadinosi „Grambuolio skrydžio benzinas“. Tai mes su Česlovu tiek juokėmės ir stebėjomės, na neįtikėtina, kad žmonės, apkeliavę tiek vietų, prisimena mus ir dar atsiunčia kalėdinę dovaną. Tas ryšys su užsieniečiais tikrai yra ypatingas. Rudenį vieniems britams po viešnagės pas mus siunčiau džiovintus baravykus ir mokiau, kaip barščius virti. Kai sutinki atvira širdimi ir išlydi mylinčiomis akimis, visa tai sugrįžta su kaupu.
Apie vizitinę kortelę
„Lukenskų namai“
Ateities g. 1, Kultuvėnai, Ukmergės r. 20265
Tel. 8 682 44 627
El. p. ruta.lukenskiene@gmail.com
FB puslapis Lukenskų namai
FB puslapis Kalendorinės vaišės