Šilavotas tarp kalvų ir šilų… Ar tikrai ten yra šilai? Tarp pušų pasislėpęs Davatkynas… Ar tikrai ten yra davatkų? Šilas ošia. Apie tylą, kurią taip pamėgo poetai, rašytojai, dailininkai, skulptoriai ir net operos solistai. Davatkėlių nebėra, bet jų takelis išmintas. Sraigiukas keliauja juo į ramybės oazę ir jau prie vartelių mato dangiškai pasirėdžiusios Danguolės rūpestingas akis. Pokalbis sename obelų sode prabėga it viena akimirka.
– Pabaiga tapo pradžia?
Dabartinio Davatkyno veikla prasidėjo 2000 m., kai mirė paskutinė davatkėlė Ona Mieldažytė. Davatkėlė vis kalbėdavo „<…> kad ši vieta tik neapaugtų dilgėlėmis…“. Šie žodžiai nulėmė Davatkyno ateitį.
– O veiklos pasirinkimą lėmė protėvių palikimas?
Save visada didžiuodamasi tapatinu su Šilavotu – kaimu, kuriame prieš 250 m. gyveno keturios šeimos ir viena iš jų buvo mano proseneliai. Meilė savo kraštui įpareigoja dirbti jam ir gyventi juo.
Davatkyno teritorijoje stovėjo 7 gyvenamieji namai, vieni jų didesni, kiti labai maži. Šiandieną yra išlikę du autentiški gyvenamieji namai, vienas jų pačių davatkėlių padalintas į dvi dalis, įrengti atskiri įėjimai. Dar vienas gyvenamasis namas atkurtas naujai. Yra išlikę ir du ūkiniai statiniai – pašiūrė ir rūsys. Nedidelėje teritorijoje sutelkti pastatai suformavo tarsi atskirą gyvenvietę. Pirmoji Davatkyno gyventoja – Marijona Dabrišiūtė (Mykolo) čia apsigyveno apie 1895 metus. Daugiau nei šimtmetį čia gyveno pamaldžios moterys, aplinkinių žmonių vadintos davatkėlėmis.
<…> kad ši vieta tik neapaugtų dilgėlėmis…
Tokia vieta negali nebūti unikali… Net jei muziejininkė kuklinasi pristatyti save, lankytojų atsiliepimai patys už save kalba apie asmeninių vertybių santykį su Davatkynu… Tai tikrumas, pagarba praeičiai, atsidavimas, tikėjimas ir dvasingumas. Būtent šios asmeninės vertybės yra pastebėtos lankytojų ir užfiksuotos jų atsiliepimuose:
„Visi mes esam nebyliai, nes to, ką jaučiame giliai, negalim pasakyti… J. Marcinkevičius. Šitie žodžiai puikiai apibūdina mano jausmą, apsilankius čia. Todėl nuostaba, padėka, susižavėjimas – tiesiog be žodžių!“ (Rasa Dereškevičienė, 2005).
– Veiklos tikslai išlieka nepakitę jau ne pirmą šimtmetį?
Čia buvo mokoma rašto – buvusi daraktorių mokykla. Vienu metu čia gyveno keturiolika moterų. Nedideliuose sklypuose buvo auginamos daržovės, vaistiniai augalai, gėlės bažnyčios puošybai. Savarankiškai gyvenusios moterys mažoje bendruomenėje didžiąją dalį savo laiko skyrė ne tik kasdieniams darbams: siuvimui, audimui, verpimui, mezgimui, bet ir maldoms, pagalbai aplinkiniams ir kunigams, ligonių slaugymui, bažnyčios priežiūrai. Pas davatkėles nuo sovietinių trėmimų slėpėsi kaimo žmonės.
Mokymas rašto, amatų, prieglobsčio suteikimas, likimo nuskriaustų atjauta ir pagalba jiems buvo kasdieniai darbai greta bene svarbiausio – dvasinio ugdymo. Jos slapta, nepaklusdamos buvusiai politinei santvarkai, ruošė vaikus Pirmajai Šv. Komunijai, taip ugdydamos tautiškumą, dorovingumą, pagarbą ir meilę savo kraštui.
„Mielas Davatkyne su visais kvietkeliais, tvorelėm, davatkėlių suknelėm ir ridikuliais – puikus gyvas Jūsų kampelis… Džiaugsmas būti, poeziją skaityti, su jumis pokštauti… O lietus šį dešimtą Poezijos pavasario kartą turėjo savito grožio ir smagumo… Ačiū! (Olita Dautartaitė, 2016 m. Poezijos pavasaris: dovana).
– Keliautojai atvykę į Šilavotą ir Davatkyną gali skirti apie pusantros valandos arba sustoti laike, tiesa?
Šilavote įrengtas unikalus – Davatkėlių takutis – pažymėtas skulptūromis, vedantis iš Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios į Davatkyną. Juo kiekvieną dieną pamaldžios moterys iš Davatkyno keliaudavo į bažnyčią, tai yra tarsi simbolis krikščionių tikėjimui, keliui į Dievo namus. Takelis, atspindintis davatkėlių ir Šilavoto bendruomenės gyventojų ryšį ir vietos krikščioniškąsias tradicijas. Kaip eisime tuo takeliu ir pažinsime, …priklauso nuo kiekvieno lankytojo.
„Čia net alyvos ilgiau žydi, kalenantys gandrai pritaria poetams, o paukščiai mėgdžioja dainuojančius. Bijūnas padeda pavargusią galvą ant tvoros ir atsidūsta. Ir už mus visus <…>“ (Humanitarinių mokslų daktarė Loreta Mačianskaitė ir Nijolė Šervinikaitė, 2006).
– Čia lankėsi ir Apaštališkasis Nuncijus – Šventojo Sosto atstovas Lietuvoje. Davatkėlėms tai būtų tolygu stebuklui?
Taip, Jo Ekscelencija arkivyskupas Pedro Lopez Quintana čia lankėsi 2017 m. gegužės 14 dieną. Po Šv. Mišių Šilavoto bažnyčioje, po bendros maldos su parapijiečiais ir viešnagės šioje vietoje jis paliko įrašą svečių knygoje. Davatkėlėms tai būtų pats svarbiausiais ir brangiausias įrašas, tarsi stebuklas…
„Lai viešpats palaimina jus visus, kurie rūpinatės šia vieta, kurioje yra tikėjimo liudytojų atminimas ir lietuvių moterų drąsos liudijimas. Lai viešpats padeda visiems Lietuvos žmonėms amžinai siekti savo tikėjimo ir ištikimybės. Su mano palaiminimu ir maldomis (+ Pedro Lopez Quintana).
– Jūsų vizitinė kortelė?
Šilavoto Davatkynas
Lašašos g. 7, Naujasodis, Prienų r. 59272
Tel. +370 687 24 394
El. p. danguole.lin@gmail.com
FB puslapis Šilavoto Davatkynas
IG puslapis Šilavoto Davatkynas
Publikuota 2021 m. vasario 2 d.