2025 m. lapkričio 16 d. LTA nariai, kaip įprasta, rinkosi kasmetiniams apsikabinimams, pasišnekučiavimams ir vienas kito pažinimui. Šiemet mums plačiai ir svetingai duris atvėrė Marija Danguolė iš Šilavoto davatkyno.
Rytas buvo kiek kitoks – su malda. Už mūsų anapilin iškeliavusius bičiulius – geologą Joną Šečkų ir „Sūrio kelias“ bendrakūrėją Regimantą Šimonėlį. Bažnyčios skliautais nuskambėjo ir palaiminimas visiems mūsų nariams, linkint stiprybės eiti pasirinktu keliu. O jis nėra labai lengvas. Vienas kitam mintyse linkėjome nepalūžti, kai seklėja upės, nenuleisti rankų, kai atrodo, kad vilties nebėra, suremti pečius ir toliau skleisti savo šviesą trumpalaikių blizgučių siautuly. Susikabinę rankomis galime būti stipresni.
Marijos Danguolės, jos šeimos bei bendruomenės saugomas palikimas yra neįkainuojama vertybė. Davatkyno nameliai atrodytų tik nameliai, bet juose dar gyvena istorija, alsuoja gyvas liudijimas ir įgarsinami senosios kartos perduoti žodžiai, priesakai mums bei ateities kartoms.
Kaip ir kasmet aptarėme savo planus, nuveiktus darbus. Pokalbiai būtų tik pokalbiai, bet juos visad sušildo ir mūsų pačių kūryba. Maistas yra kultūra. Mūsų tradicijų tąsa. Esame sutarę, kad ant vaišių stalo dėsime tai, kas mums patiems yra svarbu. Tad šio susitikimo metu buvo galima paragauti „Filigrania“ rekonstruoto XVII-XVIII amžiaus pyrago / pašteto, „Garsios Tylos Observatorijos“ 12 valandų kepto drakono liežuvio, nepakartojamo „Lukenskų namų“ rauginto moliūgo, kvapnios raugo duonos, Šilavoto davatkyno pyragų, kompotų ir tradicinių baltųjų sūrių, Sraigūno Lėtūno keptos žąsienos krūtinėlės ir svarainių marmelado, „Daivos kelionės su meile ir šiluma“ iš kaimynų latvių parvežtos kilkės bei „Vieno prancūzo sandėliuko“ iš tarptautinio sūrių čempionato parvežtų šveicariško ir britiško sūrių, o kur dar legendinė balta mišrainė iš „Palaimos sodo“, lašinukai, dešrytės, šaltienos, rauginti agurkiukai ar mūsų vachmistro namuose gaminto naminio majonezo.
Kai jau atrodė, kad laikas skirstytis namo, akys klajojo po specialiai mūsų susitikimui iškabintą senųjų fotografijų parodą, kur užfiksuota Šilavoto praeitis, po spalvingus Petro Lincevičiaus darbus ir jo namukų kolekciją, po išsaugotą monumentalistės Jolantos Dovydaitytės pano „Klasė“ ir kadaise vaikų sukurtus „Žvaigždžių alėjos“ plytelės raštus. Vakarą pabaigėme klausydamiesi Dovydo iš „Praeities pavaros“ eilių. Sarkastiškų, graudžių, bet apie mus ir mūsų gyvenimus.
Kartą metuose susitikti ir apsikabinti. Lapams nukritus, paukščiams išskridus.