Kažkur tolyn nukaukši arklio kanopos, nutilindžiuoja nuvažiuojančios pašto karietos garsas. Kažkur pro praviras duris sklinda griausmingi vyrų balsai ir garsėjantys bokalų skimbčiojimai. Kažkur už medinės tvoros sukudakuoja višta. Sraigiukas dairosi ir negali suprasti kur atsidūręs. Jis tyliai tyliai pastumia girgždančias senutėles duris ir patenka į blausiai apšviestą patalpą. O joje – dideli mediniais rėmais pasidabinę veidrodžiai, langus pridengiančios sunkios aksominės užuolaidos, komodoje besipuikuojantys trapaus porceliano servizai. Ant stalo garuoja tik ką iškeptas pyragas. Sraigiukas susirango ant minkštos sofos ir nugrimzta į magišką teatro pasaulį.
– Teatras „Arbatvakariai“ gyvuoja jau antrą dešimtmetį ir turi savo ištikimą auditoriją. Kaip gimė ši idėja?
Eglė: Vieną dieną tiesiog pasidarė nuobodu… Supratome, kad atėjo laikas įgyvendinti savo svajonę, o tokią tikrai turėjome – įkurti nepriklausomą meno projektų studiją. Tad 2011 metais atvėrėme tarsi klajojančio teatro duris, kuris ėmėsi kurti kamerinius spektaklius netradicinėse erdvėse. Pradėjome nuo muzikinės improvizacijos „Sudeginti negalima pasigailėti. Joanos Arkietės manifestas“ (G. B. Shaw pjesės „Šventoji Joana“ bei G. Verdi operos „Žana d‘Ark“ motyvais), kurią rodėme Vilniaus rotušėje, Šventos Kotrynos ir Šventų Jonų bažnyčiose.
Kristijonas: Vėliau, atradę Vilniuje nuostabų Marijos ir Jurgio Šlapelių namą-muziejų, čia sukūrėme šiai autentiškai viso namo erdvei pritaikytą spektaklį „Post Scriptum“ (pagal ispanų rašytojo M. Delibeso romaną „Penkios valandos su Mariju“), kuriame liejosi flamenko muzika, šėlo ispaniškų šokių ritmai. Veiksmas vyko istorinėje Šlapelių svetainėje prie staliukų, gurkšnojant arbatą bei vaišinantis mūsų pačių gamintais ispaniškais gardumynais. Beje, buvo ir apelsinų likerio… Taip ir liko neaišku kas čia kalčiausias: ar autentiškos namo erdvės, ar flamenko ritmai, ar tas likeris… O gal viskas drauge sukūrė naują kitokio buvimo teatre energetiką… Taip ir užsilikome.
– Tai Šlapelių namų erdvės pasufleravo, o gal ir suformavo šiandieninį teatro formatą ir pavadinimą?
Eglė: Repetuodami ir savotiškai „apsigyvenę“ Šlapelių namuose suvokėme, kad mes čia pakliuvome neatsitiktinai, kad reikia ne tik šėlti, bet ir tęsti šių namų šeimininkų puoselėtą tradiciją burti draugėn bendraminčius. 2013 m. sukūrėme spektaklį-arbatvakarį „Lig Tave sulauksim…“, pasakojantį jau apie šiuos namus ir jų šeimininkę – knygininkę, visuomenininkę, pirmąją lietuvių operos solistę Mariją Piaseckaitę-Šlapelienę bei jos epochos Vilnių. Taip gimė arbatvakario žanras.
Kristijonas: Istoriniai arbatvakariai carinės priespaudos laikais vyko slaptai visoje Lietuvoje kaip pasipriešinimas nutautinimo politikai. O 1900-aisiais metais, kunigo Juozapo Ambraziejaus iniciatyva, Römerių namuose Bokšto gatvėje buvo surengtas pirmasis Vilniaus lietuvių slaptas susibūrimas, vadinamas arbatvakariu. Kaip ir dera – su bilietais. Jo metu buvo paraginta organizuoti lietuvių kalbos pamokas, kurias vesti sutiko iš Kunigų seminarijos išėjęs būsimasis signataras Jurgis Šaulys.
Antras žymesnis arbatvakaris surengtas 1901-aisiais metais grafo Ignaco Korvin-Milevskio namuose Trakų gatvėje (sostinėje). Šiame vakare nutarta atkovoti lietuvių pamaldoms Šv. Mikalojaus bažnyčią, kas po kelerių metų ir buvo padaryta. Netrukus visuomenininkų Antano ir Emilijos Vileišių namuose (Jurgio pr. 25, Vilniuje) imta rengti lietuviškus spektaklius-arbatvakarius, vadintus šeimyniniais pasisėdėjimais, dėl kurių vėliau ne kartą jų organizatoriams teko aiškintis policijoje.
Eglė: Jau atgavus spaudą, pirmasis legalus arbatvakaris Vilniuje įvyko 1904 metų rudenį miškininko, visuomenininko, lietuviškųjų vakarų pirmojo režisieriaus Povilo Matulionio iniciatyva, dideliame (neišlikusiame) name už Aušros Vartų. Arbatvakariai priminė susirinkimus be protokolų, bet su reziumė: „Ką darysime?“. Arbatvakarių dalyviai buvo inteligentai ir darbininkai, lietuviai ir nelietuviai.
Šių istorinių vakarų idėja labai susišaukė su mūsų kuriamų spektaklių misija – plėtoti gyvojo istorinio bei kultūrinio paveldo sampratą. Todėl, norėdami turėti savo autentišką nepriklausomą erdvę, 2016 metais įsigijome butą Rasose, Liepkalnio gatvėje, netoli Aušros Vartų (panašioje vietoje, kur ir galėjo vykti pirmieji arbatvakariai). Sename, dar carinius laikus menančiame name įsirengėme namų teatrą – autentišką vilnietišką erdvę, lyg laiko mašina nukeliančia žiūrovus į XX-ojo amžiaus pradžią.
– Bet juk ne kiekvienas, kas tik užsimano įkurti teatrą tai ir geba padaryti, tiesa? Tas teatro genas turi būti kraujyje ar tai galima išsiugdyti?
Eglė: Mano prosenelis Balys Valušis buvo lietuvybės puoselėtojas, knygnešys, vargonininkas, chorvedys, dalyvavęs pirmuosiuose lietuviškuose vaidinimuose bei juos pats organizavęs. Su savo vedamu Valkininkų parapijos choru Rygoje įrašė vienas pirmųjų lietuviškų gramofono plokštelių, 1906 m. Vilniuje dalyvavo pirmosios lietuviškos operos – Miko Petrausko „Birutė “ – pastatyme. Senelis Vincas Tulevičius vargoninkavo Stakliškėse, klebonijoje rengdavo operetes ir spektaklius, pats režisuodavo, vaidindavo ir muzikuodavo. Tai teatras, ko gero, glūdėjo mano genuose.
Kristijonas: Tikrai taip – genetika! Prosenelis – dramos aktorius Juozas Siparis, senelis – operos solistas ir režisierius Rimantas Siparis, močiutė – aktorė Marija Rasteikaitė. Abu tėvai – Eglė Tulevičiūtė ir Saulius Siparis – taip pat aktoriai. Kaip pasakytų mano šviesios atminties babytė Ona Rasteikienė, esu „jau ketvirtos kartos komediantas“.
– Teatro ašis – mamos ir sūnaus duetas, režisierė ir aktorius. Kaip suderinti tokius aspektus? Ar nekyla sunkumų?
Kristijonas: Sunkumų nekyla. Priešingai, dirbti lengviau, nes sieja bendra vizija, tikslas ir siekiai. Todėl net nėra griežtų rėmų kas kada būna aktoriumi, kas režisieriumi. Tai priklauso nuo pasirinktos medžiagos ir spektaklio formato.
– Jūsų teatro repertuare vyrauja rimtos siužetinės linijos. Kodėl toks pasirinkimas?
Eglė: Pasirinkimas kilo iš siekiamybės sukurti kitokį teatrą – gyvą, betarpišką, išmintingą, sąmojingą, nostalgišką, artimą, tarnaujantį grožiui ir gėriui. Mes pasakojame apie realias, istorinį svorį turinčias asmenybes, įvykius, nulėmusius mūsų tautos valstybingumą. Analizuojame medžiagą, pateikiame faktus, ieškome autentiškų artefaktų. Tačiau stengiamės apie rimtus dalykus kalbėti ne itin rimtai, su gera humoro doze, tarsi iš nūdienos perspektyvos. Nes kai apie rimtus dalykus kalbama chrestomatiškai ir dar labai rimtai, gimsta falšas ir bereikalingas patosas.
– Gal galite pasidalinti kaip formuojamas Jūsų teatro repertuaras? Kur semiatės įkvėpimo?
Eglė: Repertuaro formavimą dažniausiai paskatina tam tikrų įvykių ar konkrečių asmenybių sukaktys bei tų sukakčių aktualumas nūdienos kontekste. Verta priminti/prisiminti ar ne. Kartais tiesiog įkvepia žmonės, kurie kreipiasi su prašymais sukurti arbatvakarį apie konkretų jiems artimą asmenį. Žinoma, tas asmuo turi būti kuo nors nusipelnęs Lietuvai, nes nekursi spektaklio apie kiekvieno Babytę, kokia gera ji bebūtų. O šiaip, labiausiai įkvepia literatūriniai šaltiniai ir tai, kiek ta asmenybė, apie kurią planuojamas spektaklis, atliepia tavo paties vidinę būseną.
– O kaip vyksta spektaklio scenarijaus kūrimas? Jūsų spektakliai nepasiriboja vieno grožinio literatūros kūrinio linija, tad kur gaunate, randate tą reikalingą „žalią medžiagą“, iš kurios jau galima „sulipdyti kūną“?
Eglė: Scenarijus kuriamas ilgai ir lėtai, lėtai ir taškas! Tačiau labai svarbu, kaip yra sakoma, kad visas kūrybinis procesas vyktų „lengva ranka“, be kančių. Perskaitomos šūsnys knygų, analizuojami archyviniai dokumentai, peržiūrimi fotografijų ir dailės albumai, perklausomos senos plokštelės, bendraujama su gyvais dar esančiais giminaičiais ar šiaip to laikmečio liudytojais, vykstama į autentiškas vietas ir bandoma sugerti į save visa tą dar likusią atmosferą… O tuomet rašoma, rašoma, rašoma… Kuriamas siužetas, personažų charakteriai, ieškoma sąsajų su nūdiena ir realiais įvykiais. O parašius – braukoma ir verkiama, kol lieka koks dešimtadalis visos taip sunkiai sukauptos medžiagos, nes kitu atveju spektaklis truktų tris dienas, o ne kelias valandas.
– Kaip ir iš kur atsiranda scenografija Jūsų teatre? Didieji teatrai turi ištisas komandas, kurios visai tai kuria, meistrauja, prižiūri, remontuoja?
Kristijonas: Esu baigęs scenografiją Vilniaus dailės akademijoje, tai ir rūpinuosi vizualizacija. Tačiau mūsų žanro spektakliuose daug svarbesnis yra rekvizitas. Rekvizitas, jei jis autentiškas, kartais tampa net vienu iš svarbiausiųjų vyksmo dalyvių. Taip ir auga antikvarinių baldų, drabužių, namų apyvokos daiktų bei lituanistikos artefaktų kolekcija, kuri tarnauja būsimų spektaklių scenografijai. Šiuo metu planuojam teatre įkurti atskirą erdvę įdomybių muziejui.
– Įdomu! Bus ir įdomybių muziejus namuose?! Jūs juk gyvenate ir dirbate teatre. Jūsų namai yra ir teatras. Ar nebūna momentų, kai pagalvojate: aš dabar namie ar teatre?
Kristijonas: Teatras specialiai buvo įrengtas senoviniame vilniečio bute, bet ten negyvenome, o tik vaidinome. Vėliau aplinkybės privertė penketą metų ten gyventi ir išbandyti savo kailiu tikrą gyvenimą namų teatre. Šiuo metu erdvė vėl tik teatrinė, bet…
Eglė: …dabar jau aš planuoju išbandyti gyvenimą namų teatre. Net nusipirkau senovinę metalinę lovą su bumbulais, pasistatysiu užkulisiuose ir sapnuose lauksiu įkvėpimo…
– Įkvėpimas labai svarbu. Bet gal galite išduoti paslaptį, koks personažas Jums yra artimiausias?
Eglė: Personažai – kaip vaikai, nevalia išskirti mylimiausio ar artimiausio. Tikriausiai artimesnis būna tas, kurį repeticijų ir spektaklių metu „išsitrauki iš spintos“. O pats artimiausias dar tik nešiojamas širdyje ir ruošiasi gimti…
Kristijonas: Man asmeniškai labai artimas yra dailininko Liudo Truikio personažas, kuris, kaip ir daugelis mano protėvių, kilęs iš Žemaitijos. O mažiausiai artimas – aš pats, nes su juo dar labai daug reikia dirbti.
– Jeigu teatre nuolat būtumėte ir kurtumėte tik dviese, turbūt greitai išsisemtumėte, pradėtumėte kartotis. Kaip pasirenkate kviestinius aktorius ir kas lemia Jūsų sprendimą?
Eglė: Mes esam laimingi turėdami daug bendraminčių, sergančių „kitokio teatro“ sindromu. Pagal šį kriterijų visuomet renkamės tiek dramos aktorius, tiek solistus ar instrumentalistus. Be abejo, jie visi yra savo srities profesionalai, gebantys improvizuoti ir nebijantys ieškoti nekanoninių kūrybinių sprendimų tiek scenoje bendraujant su partneriu, tiek santykyje su žiūrovu. Kitas svarbus aspektas – humoro jausmas. Gebėjimas pasijuokti ne tik iš situacijos, bet ir iš savęs. Nes kūrybinis procesas, gimdytas kančiose, neišvengiamai tos kančios ir bus persunktas, o publika tai labai greitai pajaučia. Mūsų siekiamybė, kad spektaklius žiūrėtų su šypsena ir nuostaba, be kančios raukšlės kaktoje. Mūsų žiūrovai taip arti, kad matome visas jų reakcijas – nuriedančią ašarą, nostalgišką šypseną ar netramdomą juoką.
– Gal galite įvardinti, kokio amžiaus publika renkasi Jūsų spektaklius, į kokią auditoriją orientuojate savo veiklą?
Eglė: Mūsų teatro auditorijos amžius 30 – 60 metų. Ateina ir šeimos su paaugliais ar net mažesniais vaikais. Džiugina, kada matai kai tuos vaikus vyksmas kartais „užkabina“ net labiau nei suaugusius. Būna, kad gatvėje sustabdo būtent vaikas ir rodo mamai: „Žiūrėk, čia tie iš teatro, kur taip skaniai vaišina!“. Vieni didžiausių mūsų teatro fanai yra medikai, dirbantys su kritiniais pacientais operacinėse, reanimacijoje… Matyt, jie taip geriausiai pailsi, perkeldami savo mintis į visiškai kitą pasaulį.
Kristijonas: Man atrodo, kad nėra nuobodesnių žmonių už viską išmanančius… Maža to, tokiais jie tik dedasi, nes neužtektų gyvenimo viską pažinti ir išbandyti. Tad nesiorientuojame tik į visažinių auditoriją, o visiems kitiems – ieškantiems, klausiantiems, klystantiems, keliaujantiems, juokaujantiems, bendraujantiems, nuo vaiko iki sidabrine gija pasidabinusiojo – mūsų durys visuomet atviros.
– Koks optimaliausias laikas turėtų būti praleistas pas Jus, kad atvykusieji tikrai pajustų vietovės išskirtinumą?
Kristijonas: Laikas – labai reliatyvi sąvoka. Juk kiekvienas žmogus ir skirtingai vertina savo laiką, ir save tame laike suvokia skirtingai. Vieni turi labai daug laisvo laiko, bet amžinai niekur nespėja, o kiti, neturėdami nė laisvos minutės, sugeba būti visur ir visada ten, kur juos vilioja pažinimo aromatas… Tik ar nepavargstam šiandien nuo dirbtinai vis „greitinamo“ laiko? Greitas maistas, skubus virtualus bendravimas, dirbtinio intelekto akimirksniu sugeneruoti kultūros produktai… Mūsų siekiamybė – bent trumpam tą laiką sustabdyti, kad žiūrovas pajustų dabarties akimirkos nostalgiją ir neskubėtų išeiti. Arbatvakaris paprastai trunka pusantros valandos.
Eglė: Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad tik tiek ar net tiek. Džiugu „ant dūšios“ būna kai koks arbatvakarių naujokas, tik įėjęs pro duris, pirmiausiai nekantriai domisi „ar ilgai čia viskas truks“ (lyg patekęs į procedūrų kabinetą). O vyksmo eigoje pamiršta nuolat žvilgčioti į telefoną ir paskui dar ilgai po spektaklio smalsiai klausinėja įvairiausių dalykų. Nuo seno sakoma, laikas – pinigai. Tad jei atėjęs į arbatvakarį žiūrovas nori užsibūti, jis įvertina tavo veiklos kokybę ta efemerine savojo laiko valiuta. Ir įvyksta tam tikras stebuklas šioje tariamo užimtumo epochoje, gražūs žmogiškieji mainai – tu skiri kažkam savo laiką, o kažkas tau skiria savąjį…
– Tad kas žiūrovus užburia Jūsų teatre, kad jie po spektaklio dar nori vakaroti?
Kristijonas: Per mūsų veiklos dešimtmetį sukurta virš 30 skirtingo žanro arbatvakarių-spektaklių, koncertų, parodų, festivalių, ekskursijų, video filmų bei pažintinių/edukacinių renginių, kuriuos pavadinome „įdomybių magazinais“. Pasitelkdami interaktyvią meninės raiškos formą – savitą gyvąją istorinę dokumentiką, kuriame spektaklius, kuriuose žiūrovas nėra vien pasyvus stebėtojas, o yra įtraukiamas į veiksmą ir tampa istorinių įvykių liudytoju ar net dalyviu.
Eglė: Pagrindinis dėmesys skiriamas žmogui, tarpusavio bendravimui ir visapusiam žingeidumui – tiek istoriniam, tiek kultūriniam, tiek ir kulinariniam paveldui. Todėl kiekvienas, apsilankęs Teatre „Arbatvakariai“ yra pasitinkamas ir išlydimas kaip pats brangiausias ir seniai lauktas svečias. Tad po spektaklio, koncerto ar šiaip „įdomybių magazino“ žiūrovai neskuba skirstytis, dar kalbasi, bendrauja, susipažįsta ir… būtinai sugrįžta, tik jau vedini naujais bičiuliais. O neretai kreipiasi ir prašydami surengti uždarą arbatvakarį jų šeimos, bičiulių ar kolegų ratui. Mūsų originalūs pasiūlymai bei atida tarpusavio santykiams suteikė galimybė mums patiems įgyti naujų draugų, bičiulių, sutikti gausesnį ratą bendraminčių.
– Ar įsivaizduojate save ne teatre? Jei taip, kuo norėtumėte būti?
Eglė: Be abejo, įsivaizduoju, bet niekada nenorėjau dirbti kur nors kitur. Man teatras net ne profesija, o gyvenimo būdas. Mane šioje profesijoje žavi laiko neapibrėžtumas. Juk dirbi ne tik tada, kai repetuoji ar vaidini scenoje. Gali kurti vaidmenį prabudus naktį, atostogų metu, gali iš viso sau leisti kurį laiką nedirbti. Kai jaunystėje vaidinau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, pats baisiausias sapnas būdavo dėl kažkokių priežasčių netekti darbo teatre… Tai kaip liga, tik tokia, nuo kurios nenori pasveikti. Taigi, negalėjau, negaliu ir negalėsiu be teatro.
Kristijonas: Niekada neplanavau būti teatre, bet genai vėliau pasivijo… O šiaip tai mes visi nuolat dalyvaujame gyvenimo spektaklyje. Kiekvienos dienos iššūkiai tavo vaidmeniui suteikia vis naujų atspalvių, geriau ar blogiau pavyksta jį vaidinti. Aktoriaus profesijos privilegija – įteisinta galimybė apsimesti kažkuo kitu ir dar turėti įžūlumo rodytis žmonėse. Kuo dar norėčiau būti? Ne tik norėčiau, bet ir esu. Tenka imtis įvairiausių darbų, nes „namų teatras“ neturi tarnų…
– Pasidalinkite smagiausiu nutikimu, susijusiu su Jūsų veikla.
Kristijonas: Dažniausiai prajuokina kaip mus kartais „pakrikštija“ dėl neįprasto pavadinimo – arbatpinigiai, subatvakariai, pusiaunakčiai, mergvakariai, arbatėlių gėrinėjimai.
Eglė: O jei rimčiau, smagiausias mūsų nutikimas – tai aktorė Virginija Kuklytė. Ji lydi mus nuo pirmo arbatvakario „Lig Tave sulauksim…“. Virginija, apdovanota neeiline aktorine prigimtimi, meistriškai kuria itin šmaikščius bei nuotaikingus personažus, prajuokindama net ir patį didžiausią niurgzlį. Kai bus liūdna, užsukite pas mus į svečius, praskaidrinsime nuotaiką!
Jūsų vizitinė kortelė:
Teatras „Arbatvakariai“
Liepkalnio g. 12-5A, 02104 Vilnius
Tel.: +370 689 83 689
El. p. arbatvakariai@gmail.com
FB puslapis Teatras „Arbatvakariai“