Amžinasis pasienis – šešis šimtmečius nekintanti riba tarp „ten“ ir „čia“. Mažoji ir Didžioji Lietuva. Vokietija ir Lietuva. Prūsija ir Rusija. Pasienyje viskas kitaip – tradicijos, papročiai, architektūra, spalviniai deriniai, patiekalai ir gėrimai. Čia visa tai persipina į vientisą audinį, tai vėl kardinaliai išsiskiria, o patiems žmonėms kartais tampa sunku suprasti, kurioje sienos pusėje plaka jų tikrasis „Aš“. Dar visai neseniai Sraigiukas beldėsi į vachmistro Frico kabineto duris Smalininkuose, o šiandien jis jau nedrąsiai lipa Jurbarko dvaro oficinos laiptais, ieškodamas dvaro parceliuotojo. Galiausiai jie abu susėda prie spragsinčio židinio, greta Kalėdomis kvepiančios eglės, – ten, kur laikas sustoja ir nebelieka jokio skirtumo tarp „čia“ ir „ten“.
– Arvydai, papasakokite, kaip atrodo Jūsų gyvenimas tame amžiname pasienyje? Kas lėmė Jūsų buvimą „čia“ ir „ten“?
2010-aisiais, pradėjus dirbti Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centre, tarsi iš „iš lempos“ kilo mintis – o kodėl mums nepabandžius dirbti turizmo srityje? Pradžioje tai buvo tik padrikos vizijos: pasienis, pareigūnai, senoji mokykla… Tačiau vieną dieną tos idėjos įgavo pavidalą. Jei neklystu, 2013-aisiais sukonstravome pirmąją pasieniečio būdelę, įsigijome uniformas, iš medžio išsidrožėme šautuvus ir taip pradėjome savo tarnystę „Amžinajame pasienyje“.
„iš lempos nukrito“ idėja, kad galime dirbti turizmo srityje.
Man visuomet buvo svarbu apčiuopti vietovės savastį – tai, kas vadinama genius loci. Gilinantis į istorinius šaltinius, skaitant atsiminimus ir klausantis vietinių istorijų, viena mintis vijo kitą. Taip mūsų veikloje atsirado knygnešių gaudynės, miniatiūrų meistrės Lidijos Meškaitytės atminimo akcentai, Nemuno šventės ir jaukios kafijos popietės. Pasienis čia amžinas, o gyvenimas teka Nemuno vaga: keičiasi žmonės, pareigūnai ir „ordnungai“, gimsta naujos istorijos. Galiausiai atėjo diena, kai vachmistras Fricas paliko Smalininkus ir žengė į kitą sienos pusę.
– Kaip tai nutiko? Tiesiog ėmėte ir perėjote į kitą sienos pusę?
Gyvenimas visada veda ten, kur labiausiai reikia. Kai atsidūriau Smalininkuose, kažkas „iš aukščiau“ tarė: „Vilkis, vaike, uniformą, suteikiu tau vachmistro pareigas ir krikštiju tave Fricu. Imk šautuvą, guminę lazdą, antspaudą ir eik į pasienį duonos uždirbti.“ Taip ir išėjau… Kaip sakoma, nuo likimo ir vachmistro lazdos nepabėgsi. Keturiolika metų buvau ištikimas kaizerio pasienietis, saugojęs Amžinąją sieną.
Tačiau vieną dieną likimas lėmė perbristi Šventosios upę – tą pačią Amžinojo pasienio ribą, – ir štai aš jau Didžiojoje Lietuvoje. Tarnyba kaizerio pasienyje mane išmokė gyvenimiško lankstumo, subtilumo ir rankų miklumo. Drąsiai galiu sakyti, kad vachmistro amatas supažindino mane ir su pinigais (jei kas nesupratote – tai ta nepakartojama vachmistro ironija). Nors vardas skamba vokiškai, širdis visada plaka lietuviškai.
– Arvydai… Oi, atleiskite, gerbiamas vachmistre Fricai! O ką gi vachmistrui veikti Didžiojoje Lietuvoje? Čia juk tvarka visai kita, o ir jokių vachmistrų nė su žiburiu nerasi.
Kaip tai ką veikti? Kai šioje sienos pusėje 1918-ųjų vasario 16-ąją buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, netrukus prasidėjo žemės reforma, dar žinoma dvarų parceliacijos vardu.
Iškart supratau – aš šiam darbui tinku šimtu procentų! Perbridau Šventosios upelį ir pakeleivingu transportu atvykau tiesiai į Jurbarko dvarą. Pasisiūliau tapti vyriausiuoju dvaro parceliuotoju. Mano įgūdžiai, patirtis ir tas didelis čiumodanas leido be vargo užimti šią vietą. Tiesa, buvo viena sąlyga – teko pasikeisti vardą. Taip vachmistras Fricas tapo dvarų parceliuotoju Pranu. Dabar žmonės į mane kreipiasi pagarbiai: „Mylista Pranai“, o moterys švelniai vadina tiesiog Pranuku.
– Ir kaipgi klostosi gyvenimas šioje sienos pusėje?
Kadangi iš pradžių įsikūriau parceliuojamo Vasilčikovų dvaro oficinos vyno rūsyje – mat pagrindinį pastatą buvo sugriovusi kaizerio kariuomenė, – ilgokai užtrukau, kol „perskaičiau“ visas ten rastas atsargas. O kai nebeliko ką skaityti rūsyje, persikėliau į biblioteką. Dabar tenka vartyti visai kitokio pobūdžio kūrinius: daug skaitau, analizuoju istorinius šaltinius ir jaučiu, kad pamažu sėkmingai pradedu parceliuoti nebe patį dvarą, o paties Jurbarko istoriją.
– Kaip suprantu, vėl pasinėrėte į genius loci paieškas?
Tikrai taip. Nors Jurbarko krašto muziejus nedidukas, pati krašto istorija – be galo spalvinga. Man norisi kalbėti ne tik apie Vasilčikovų dvarą, bet ir apie kur kas gilesnius sluoksnius. Juk Lietuva gyvuoja ne vieną šimtmetį. Jurbarkas visais laikais buvo svarbių įvykių sūkuryje: čia gyveno iškilios asmenybės, čia susidūrė dvi religinės sferos – katalikybė ir liuteronybė. Ir vėl grįžtame prie to paties esminio faktoriaus – mes esame Amžinojo pasienio miestas.
Mano tikslas – atskleisti įvairialypę miesto istorinę ir kultūrinę panoramą: nuo Georgenburgo pilies iki Lybiškių geležinkelio stoties ir skaudžių „vilko vaikų“ likimų; nuo karalienės Bonos Sforcos pėdsakų iki Antano Šabaniausko aksominio balso; nuo ant laužo čirškinamų žiobrių iki garuojančios, kvapnios žydiškos chalos skonio.
Kaip tai padaryti? Manau, kad siekiant įtraukiai atverti šio pasienio miesto paslaptis, visos priemonės yra tinkamos. Svarbiausia – surasti tą teisingą raktą į lankytojų širdis.
– Jūs esate tarsi tas nenuilstantis idėjų generavimo variklis. Bet ar vienam tai padaryti lengva? Juk kalbame apie viso krašto genius loci paieškas.
Tikrai ne. Dažniausiai vienas lauke – ne karys. Smalininkuose turėjome stiprų bendraminčių būrį: kartu su Andriumi, Gina ir Akvile dirbome ranka rankon, jie meistriškai įsikūnijo į istorines asmenybes. Daug jėgų skyrėme Lidijos Meškaitytės vardo garsinimui, o kur dar nenuilstanti Violeta su savo jaukia galerija ar frau Zita su nepakartojama kafija ir Mažosios Lietuvos receptų knyga. Arba „Motojurginės“, kurias rengėme kartu su klasioku Daivaru ir Smalininkų kartingų karaliumi Taurimu.
Jurbarke taip pat susibūrėme į pašėlusią Mildos, Gretos, Kęstučio, Justo, Norvydo ir Edgaro komandą, kuri alsuoja vienu ritmu, kad galėtume augti patys ir kartu atskleisti miesto bei krašto paslaptis. Istorija – tai mūsų šaknys, mūsų savastis ir tapatybė. Man labai svarbu, kad ne tik keliautojai, bet ir patys vietiniai gyventojai į savo kraštą pažvelgtų kitomis akimis.
Ir žmones tai iš tiesų jaudina. Pavyzdžiui, mūsų neseniai įgyvendinta idėja „Kai karalienės valdė Jurbarką“. Mačiau, kaip lankytojai negalėjo atplėšti akių nuo Mildos, kai ši įžengė į oficinos salę pasidabinusi rekonstruotais karalienės Bonos Sforcos rūbais. Žmonės prabyla gyvais prisiminimais, kai jų sielas suvirpina Antano Šabaniausko istorinės refleksijos. Manau, esminis tikslas – įtraukti pačią bendruomenę į bendrą istorijos puslapių skaitymą, diskusijas ir drauge nupūsti užmaršties dulkes nuo to, kas mums brangiausia.
– Užsiminėte apie „Motojurgines“. Kas tai per renginys?
Motociklai – mano aistra. Kasmet kartu su klasioku Daivaru organizuojame motociklininkų sezono atidarymą. Senovėje ganiava prasidėdavo per Jurgines, balandžio 23-iąją, o juk motociklas – tai šių laikų plieninis žirgas. Tad šia iniciatyva skatinu žmones ne tik važiuoti, bet ir pamatyti, sužinoti, pažinti.
„Motojurginių“ data nėra griežtai fiksuota – į krašto pažinimo kelius savo žirgais išsiruošiame tada, kai leidžia orai, tačiau stengiamės pernelyg nenutolti nuo tradicinės ganiavos pradžios datos. Galbūt nuskambės kiek netikėtai, bet motociklai į mano gyvenimą atkeliavo būtent per domėjimąsi etnokultūra.
– Minutėlę… Etnokultūra ir motociklai? Ar aš teisingai išgirdau?
Tikrai taip. Etnokultūra nėra tik senosios dainos, papročiai ar šokiai – mūsų tradicijos yra gyvas, nuolat kintantis organizmas. Vytauto Didžiojo universitete baigiau etninės kultūros studijas, apsigyniau šios srities disertaciją. Būtent studijų laikais dėstytojai man atvėrė kiek kitokį požiūrį į mūsų krašto kultūrą. Ji kinta. Priešingu atveju ji taptų tik muziejiniu eksponatu, nebeaktualiu šiuolaikiniam žmogui.
Studijų metais pasirinkau analizuoti aviacijos tradicijas ir lakūnų folklorą. Kodėl būtent aviaciją? Likimas veda savo vingiais. Mano žmonos brolis – lakūnas, jis mane ir supažindino su šia uždara kariškių lakūnų bendruomene. Šiandien aviacijos tradicija tęsiasi ir mano šeimoje – vyriausias sūnus yra Karinių oro pajėgų sraigtasparnio pilotas. Smalininkuose vykdavo lakūnų stovyklos, į kurių veiklas noriai įsitraukdavo ir vietos gyventojai, taip suteikdami specifinėms kariškoms tradicijoms naujų vietos spalvų.
Vienas mano kursinių darbų buvo skirtas būtent lakūnų folklorui – šiuolaikinėms jų tradicijoms, apie kurias mažai kas žino. Rinkdamas interviu ir nuotraukas supratau, kad ši medžiaga turi išvysti dienos šviesą. Taip gimė fotografijų paroda, apkeliavusi Panevėžį, Šiaulius, Kauną ir Palangą. Aviacijos pasaulis mane visiškai įtraukė, o ten, kur lakūnas, ten ir motociklas – tai buvo tarsi nerašyta taisyklė. Nors mano tyrinėjimų sritis apima specifinės profesinės bendruomenės folklorą, tai yra neatsiejama mūsų gyvosios etnokultūros dalis. Tad motociklai, aviacija ir etnokultūra tikrai puikiai sugyvena.
– Kokia buvo Jūsų disertacijos tema?
„Lietuvos karo aviacijos lakūnų veikla ir gyvensena XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje: socialinis ir kultūrinis kontekstas“. Suprantu, kad iš pirmo žvilgsnio sunku suvokti, kaip lakūnų tradicijos siejasi su etnokultūra. Tačiau kas yra lakūnas? Jis į šią profesiją ateina iš tos pačios lietuviškos kaimo trobos. Jo gyvenseną ir elgseną stipriai veikia šeimos tradicijos, tačiau laikui bėgant jos kinta – jas formuoja laikmetis, erdvė ir visuomenės evoliucija. Visgi visko šaknys glūdi mūsų istorijoje, todėl džiugu matyti, kai tos tradicijos įgauna naujas tęstinumo formas.
Tas pats motociklas yra puikus pavyzdys. Šiuolaikiniai lakūnai dažnai atsigręžia į tarpukario pirmtakų puoselėtas tradicijas. Tais laikais jie keliaudavo motociklais – kodėl gi šios tradicijos nepratęsus šiandien? Beje, būtent lakūnų bendruomenė mane ir „privertė“ sėsti ant motociklo. Iš garažo jie ištraukė mano tėvo seną motociklą, jį restauravo, o vieną gražią dieną įteikė voką su vairavimo pamokomis.
Taip tapau motociklininku. Vėliau su klasioku Daivaru sumanytos „Motojurginės“ iš tiesų tapo motorizuota
Jurbarko krašto istorijos pažinimo tradicija. Šiandien su bendraminčiais keliaujame ne tik po Jurbarko kraštą ar Lietuvą. Senais, „oldskūliniais“, motociklais vienais metais pasiekėme Taliną, kitais – Gdanską, o trečiais – Liubliną. Ten, lygiai tą dieną, kai buvo pasirašyta Liublino unija, mūsų keliautojų bendruomenė taip pat simboliškai „pasirašė“ šį dokumentą. Šiose kelionėse esu atsakingas už istorinę dalį – stengiuosi, kad svarbiausi akcentai būtų įsimintini, o istoriniai įvykiai kiekvienam keliautojui taptų geriau pažįstami ir suvokiami.
Tebemanau, kad tradicijos bus perduodamos iš kartos į kartą tik tada, jei jos evoliucionuos kartu su visuomene, jos poreikiais ir pasaulėžiūra. Tradicija yra gyvas organizmas, o ne dulkantis muziejinis eksponatas fonduose. Forma gali kisti, bet jei esmė išlieka – tai ir yra didžioji vertybė. Taip tradicija gyvuoja ir gyvuos.
– Ar tapus dvarų parceliuotoju Pranu, gyvenimas tapo lengvesnis?
Didesniame mieste, lyginant su Smalininkais, atsiveria daugiau galimybių, tačiau čia ir konkurencija kur kas didesnė. Ir kalbu ne apie tiesioginę konkurenciją su kitomis įstaigomis ar kolektyvais, o apie veiklos matomumą. Mažame miestelyje esi pastebimas iškart, o didesnėje erdvėje reikia pasistengti, kad tave pamatytų ir išgirstų.
Tačiau man patinka iššūkiai. Mėgstu burti žmones, ieškoti bendrų sąlyčio taškų ir suvienyti juos bendram tikslui bei veiklai. Man patinka atrasti naujas išraiškos formas, kurios padėtų atskleisti vietovės išskirtinumą ne tik regiono, bet ir visos Lietuvos mastu.
Tad dabar parceliuotojas Pranas stropiai sklaido Jurbarko krašto istorijos puslapius. Mano tikslas – tą istoriją „išparceliuoti“ taip, kad Jurbarkas taptų traukos centru tiek keliautojams, tiek vietos gyventojams. Noriu, kad žmonės čia rastų prasmę sugrįžti į renginius, įsitrauktų į veiklas ir iš naujo atrastų savo krašto vertę.
– Kur galima rasti poną Praną?
Jurbarko krašto muziejus
Vydūno g. 21, Jurbarkas 74118
Tel. +370 655 19 427
El. p. arvydas.griskus@gmail.com
https://jurbarkomuziejus.lt/