Žiogai dar čirškia pievose, saulė tebešviečia virš galvos, bet jau nekaitriai. Sraigiukas nustebęs dairosi aplink – arimai, žemės grumstai, o prie jų palinkęs Jonas. Jokių pilių, rūmų, parkų ar dar kažko, kas galėtų sudominti. Kiek atokiau ant pievos paskleisti dideli žemėlapiai, numesti kastuvai ir kastuvėliai. Staiga Jonas sušunka – va, radau! Ir išsišiepęs iki ausų smalsuoliams rodo rudos spalvos žemės grumstą. Tai šios dienos išvykos tikslas, dėl kurio brista per pievas, eita per miškus, klampota per arimus. Sraigiukas taip pat išsišiepia – tai štai kaip atrodo ta balų rūda, kuri kalvio rūdnelėje virs į kelis geležies gramus. Įdomus tas geologo pasaulis.
– Kada pradėjote savo veiklą?
Geologo kelionės, tokios, kokios yra dabar, gimė 2018 m. Tuo metu dirbau universitetuose ir vesdavau studentams geologines lauko praktikas. Štai tuomet ir pamačiau, kad net ir pirmųjų kursų studentams, kurie dar nėra atradę ką nori veikti gyvenime, tos praktikos yra įdomios. Praktika tapdavo įvykiu, išliekančiu atmintyje visą gyvenimą. Pamaniau, kad jei jau pirmakursiams studentams įdomu, tai ir kitiems žmonėms turėtų būti įdomu. Štai taip ir atsirado mūsų išvykos.
Pradėjome nuo Vilniaus, o vėliau ta geografija plėtėsi ir šiuo metu turime apie šešiasdešimt skirtingų maršrutų. Mano vizija buvo, kad kiekviena Lietuvos savivaldybė turėtų bent po vieną geologinį maršrutą. Tačiau kai kurios savivaldybės (Vilniaus r., Varėnos r., Anykščių r.), yra daugiau geologiškai apdovanotos ir gali turėti ne po vieną, o du, tris ar net keturis skirtingus geologinius maršrutus.
Būna, kad tie maršrutai gimsta ir pagal poreikį. Pavyzdžiui, Radviliškio r. krašte turiu parengęs keturis skirtingus maršrutus. Aš jau net pasakiau – stop. Mus Radviliškyje pamėgo viena žygeivių bendruomenė, tai aš jau net uždraudžiau jiems mus samdyti (juokiasi), nes Radviliškio rajone parengti net keturis skirtingus geologinius maršrutus yra aukštasis pilotažas, nieko naujo aš jiems parodyti nebegaliu.
– Tai Radviliškis ir Vilnių pralenkė?
Na, Vilniaus gal dar ne, bet visus kitus rajonus Radviliškis yra pralenkęs.
– Kaip pakito išvykos, lyginant organizuotas studentams, kuriems geologija yra jų profesijos pagrindas, ir keliautojams, kurie neturi nieko bendro su geologija?
Pats principas nepakito. Pasikeitusi yra tik pristatymo kalba – su studentais kalbėdavau profesine kalba, su daugybe terminų, tuo tarpu kai bendrauju su keliautojais ir jiems noriu perteikti geologinę informaciją, kalbu, kaip sakau, įvairiomis žmonių kalbomis, kad suprastų tiek maži vaikai, nežinantys dar jokių tarptautinių žodžių, tiek suaugusieji ar senoliai. Mano jauniausia auditorija buvo trejų metų vaikų būrys, o vyriausi – apie 80 metų amžiaus. Pateikiamą informaciją supaprastinu, bet stengiuosi supažindinti ir su pagrindiniais geologijos terminais. Nenoriu, kad viskas būtų tarsi kokiame amebų susirinkime, kai viskas sugromuliuota ir beliktų nuryti. Bandau išjudinti žmonių mąstymą, kad smegenys veiktų, tik svarbu, kad pateikta informacija būtų suvokiama ir ne specialistui.
– Kai rengiamas naujas maršrutas ar jis patikrinamas fiziškai, ar pakanka tik atsisėsti prie geologinių žemėlapių, katalogų, žinynų?
Pirmiausiai yra daromi namų darbai – peržiūrimi leidiniai, žemėlapiai, susižiūrime, ką ten galėtume pamatyti, ko tikėtis ir tik po to važiuojame viską patikrinti realiai. Su labai retomis išimtimis rengiamos ir išvykos, kur mes patys nesame buvę. Bet tokios kelionės turi savitą šarmą, nes tuomet aš pats važiuoju tarsi į geologinę ekspediciją, pamatęs ką naujo ir aš aikčioju drauge su keliautojais, o žmonėms tas mano atradimo džiaugsmas taip pat labai imponuoja. Bet tai labai retos išimtys. Stengiamės viską susitikrinti ir būti dėl visko užtikrinti. Yra kelios vietos, kur ne po vieną kartą važiuota tikrinti. Pavyzdžiui, yra Jonavos rajone toks maršrutas, kurį tikrinome bent keturis kartus. Matau, kad yra ten gerų objektų, bet kol juos visus sudėliojau į tinkamą maršrutą, teko pavargti.
– Kaip atrenkami geologiniai maršrutai, kad jie būtų įdomūs, patrauklūs net ir tiems, kurie nieko bendro su geologija neturi?
Iš tiesų, tai nėra čia jokių gudrybių. Objektai atrenkami labai subjektyviai – jei man tai yra įdomu, reiškia, kad ir kitiems bus įdomu. Man, kaip profesionalui, kriterijus „gražu“/„negražu“ seniai yra dingęs, nes iš esmės viskas yra gražu. O jei kažkur „negražu“, tai tuomet tik dar įdomiau, nes kyla klausimas: „O kodėl čia negražu?“.
Man esmė yra turinys, o turinys labai dažnai priklauso nuo mano pasakojimo. Jei viena ar kita vieta nėra išvaizdi iš išorės, žmogus nemato kažkokių grožių, bet gal ta vieta yra ypatinga ne savo išvaizda? Pavyzdžiui, keliaujant Suomijoje, taigoje atsiduriame prie tokios uolų kaktos, kaip ją vadiname. Iš pirmo žvilgsnio ji niekuo neišsiskiria, toks nedidelis plotas tų uolų ir žvilgsnis už nieko neužkliūna. Bet kai žinai, kad stovi ant seniausių Europos Sąjungos uolų, tai keliautojus apima visai kitoks jausmas. Kai pradedi suvokti, ant kokių pasaulio liudininkų stovi, tos uolos įgauna visai kitą prasmę. Labai dažnai mūsų pasivaikščiojimai gali būti žmogui įprastoje vietoje, bet mano pasakojimas, pateikti pasakojimai, tą pačią vietą paverčia kitokia, sužinojęs vienus ar kitus faktus, žmogus supranta, kad yra ypatingoje vietoje.
– Jūsų pateiktas pavyzdys labai taikliai iliustruoja vieną iš lėtojo turizmo esminių sąvokų „padarykime negražų gražiu“ (angl. make unbeautiful beautiful).
Tikrai taip. Tik labai svarbu nekurti istorijų. Aš niekad neužsiimu kažkokių dramatinių scenarijų, kataklizmų kūrimu, kur jų gal net nebuvo, o gal ir buvo, kas pasakys? Kur jie yra, tai jie ir yra, apie tai ir kalbi, bet jokiu būdu nekuri nebūtų istorijų. Tie žmonės, kurie dažnai su manimi keliauja, jie jau pasitiki manimi, žino, kad pigių, „popsinių“ efektų nebus. Gamtos istorija yra tiek graži, kad nieko kurti nereikia, reikia tik žinoti.
– Koks yra Geologo kelionių tikslas?
Kad žmogui galva išsivalytų – pamirštų pin kodus, domofono numerį grįžęs namo, kad neatsimintų savo telefono numerio ar buto numerio. Tikslas, kad pailsėtų nuo kasdienybės, nuo rutinos, išeitų į kitą pasaulį pasivaikščioti. O geologija tam yra labai tinkama. Žmogus tarsi pabėga iš kasdienybės, bet tuo pačiu jis grįžta prie pradžių pradžios, kur kažkada jis buvo.
Geologijoje žmogų labai šokiruoja geologinis laikas. Kai kalbi apie tūkstančius metų – žmogaus smegenys šiuos skaičius suvokia, bet kai pradedu kalbėti apie milijonus, dešimtis milijonų, šimtus milijonų ar milijardų metų, tai tarsi iššauna saugikliai, žmogaus smegenys atsijungia. Dažnas geologinį laiką bando lyginti su trumpute savo gyvenimo trukme, savo tėvų, senelių amžiumi ir daro labai didelę klaidą.
– O kaip reikėtų bandyti suvokti šį laiką?
Geologinis laikas turėtų būti vertinamas visai kitu masteliu. Tuomet supranti, kad žmogaus gyvenimo problemos yra toks niekniekis – visos politinės rietenos ar buitiniai nesklandumai išblanksta. Geologiniame laike žmogaus egzistavimo trukmės net nežinau su kuo palyginti, nes nėra tokio trumpo laiko atitikmens. Net akimirksnis trunka ilgesnį laiką, negu civilizacijų raida geologiniame laike. Geologinio laiko suvokimas daro žmogų optimistiškesnį, pragmatiškesnį, tolerantiškesnį ir daug lengviau priimantį gyvenimo iššūkius. Man labai smagu, kai mūsų išvykose žmogus pradeda mokytis geologinio laiko suvokimo.
Geologijoje turime dvi laiko sąvokas – santykinį ir absoliutųjį. Tai santykiniame laike nėra skaičių. Sakoma – įvyko tas, po to nutiko anas ir trečias įvykis. Skaičiai geologijoje atsiranda tik po Antrojo pasaulinio karo. Geologija kaip mokslas gyvuoja jau beveik 300 metų, bet skaičiukų pavidalą ji įgavo labai neseniai. Tuo tarpu modernioji visuomenė nebegali be skaičių.
– Jei jau prakalbame apie skaičius, tai šiandien mums įprasta metrinė ir kilograminė matų sistema juk labai jauna.
Taip, tiesa. Iš esmės turi būti kažkoks matas, mato vienetas. Bet tas matas neturėtų būti tikslas, siekiamybė. Dabar visą gyvenimą bandome įvilkti į skaičių formatą, nes viską būtina vienaip ar kitaip įvertinti, suteikti vertę. Man alergiją kelia bet koks vartotojiškumas. Atrodo net tai, kas negali būti vartojama, tampa vartojimo objektu, siekiama kažkokių rekordų, mediniai medaliai kabinami, diplomai teikiami. Kur tuos diplomus dėti? Turiu keletą keliautojų, kurie su manimi jau į kokias tris dešimtis išvykų ėjo, tai ką jie su tais diplomais turėtų daryti, sienas tapetuoti?
Labai dažnai girdžiu klausimą – o kiek kilometrų nueisime, kiek žingsnių padarysime šio žygio metu. Va, dar tas žodis „žygis“. Negaliu jo pakęsti. Išvykose stengiuosi gydyti žmones nuo šių ligų – kuo aukščiau užlipti, kuo greičiau nueiti, kuo toliau nuplaukti. Mano atsakymas į klausimus apie skaičius paprastai būna toks – eisime tiek, kiek reikės, jei norėsime pamatyti, pažinti, patirti tą vietą ir jos ypatumus.
– O kas blogai su žodžiu „žygis“? Kokiu žodžiu jį reikėtų pakeisti?
Pasivaikščiojimas, išvyka. Kas tai yra žygis? Mano manymu žygis gali būti: karo žygis, ekspedicinis žygis, dar gal išgyvenimo žygis, jei mes kalbame iš tiesų apie ekstremalias bei nesurežisuotas gyvenimo situacijas, bet tikrai ne tas mūsų pasimakalavimas po mišką. Tai kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, mano manymu, yra žygio sąvokos devalvavimas. Man yra tekę dalyvauti keliuose žygiuose. Tai iš tiesų yra tokie įvykiai, kuriuos atsiminsi visą gyvenimą, sapnuosi juos naktimis, bet tai jokiu būdu ne savaitgalinis pasivaikščiojimas po mišką su šuniukais ar katytėmis – tai šiandien suvokiama jau kaip „žygis“.
– Įdomi įžvalga. Gerai pagalvojus juk ir žodis „žygdarbis“ turi užkoduotas taurumo, didingumo, kilnumo sąvokas… Bet jei jau prakalbome apie prasmes, gylius, kokias tendencijas pastebite keliaudamas – kaip keičiasi mūsų visuomenė, kuri jau daugiau nei trisdešimt metų gyvena laisva ir gali keliauti kur nori, skaityti ką nori, domėtis, kuo nori. Ar ji darosi gilesnė žinių požiūriu, ar atvirkščiai?
Net nežinau, kaip įvardinti. Kartais būna įspūdis, kad žmogus gal tik vakar gimė. Miesto žmogų gamtoje stebina, atrodo, patys elementariausi dalykai. Bet. Tas pats, matyt, būtų su manimi, jei staiga įmestų į ekonomikos ar medicinos sferą. Tai, kas man atrodo savaime suprantamas dalykas, kitam gali būti dienos atradimas. Kuo žmogus turėjęs daugiau išbandymų, kaip kad kariai, arba kuo daugiau keliavęs, tuo mažiau jame yra to naivumo. Tačiau didesnė visuomenės dalis yra tarsi vaikai. Gerai, jei jie patenka pas mane ar kitus, kurie kalba faktų kalba, bet jei ne – tai juos galima bet kokiais raganavimais įtikinti, arba atvirkščiai – jam tiek viskas nauja, kad jis niekuo netiki.
– Prieš keletą metų buvo pateikta statistika, kad kas trečias lietuvis neskaito knygų. Pasaulio persikraustymas į virtualią erdvę suformavo visuomenę, kuri dažnu atveju skaito tik antraštes. Neskaitantis žmogus praranda kritinį mąstymą.
Tikrai taip. Tai labai gerai matyti iš įrašų socialinio tinklo Facebook profilyje, kurį seka arti 10 tūkstančių gerbėjų, tai statistinė imtis jau tikrai yra. Iš šito skaičiaus matau, kad skaitančiųjų yra labai nedaug. Savo profilyje turiu tokia rubriką – geologinių terminų žodynas. Kuriant šį įrašą, įdedu daugiausia darbo – turiu gerai pats permąstyti tą informaciją, kaip ją pateikti suprantamai, kažkiek net atraktyviai ją parodyti ir panašiai, tai statistiškai šie įrašai sulaukia mažiausia skaitytojų dėmesio. O būna, kad įdedi tik nuotrauką ir ji sulaukia gerokai virš tūkstančio reakcijų, tai tada supranti, kad nieko nesupranti. Bet yra ir dar vienas dalykas – tie žmonės, kurie turi mažiau to mano įvardinto naivumo, jie mažiau reiškiasi socialiniuose profiliuose. Jie tikrai skaito, žavisi, bet tiesiog nespaudžia „like“, „love“ ar kitų emociukų.
– Tai į kokią auditoriją orientuotos Geologo kelionės?
Auditorija labai svarbus faktorius. Aš tai vadinu keliavimo intelektu, kuris tolygus patirčiai. Kuo daugiau žmogus pakeliavęs, patyręs, tuo labiau jam reikia asmeniškesnių patirčių, kurios geriausia atliepia jo individualius poreikius. Vadinu tai turinio turizmu. Vieniems tai bus gastro turizmas, kitiems istorinis, archeologinis, geologinis, biologinis, ornitologinis ar dar koks kitoks. Kai žmogus pradeda suvokti, kad svarbu ne geografinė platuma, bet turinys, tai toks keliautojas kaip tik ir būtų Geologo kelionių auditorijos dalis. Kitu atveju yra užprogramuotas konfliktas tarp keliautojo ir paslaugos teikėjo. Beje, keliavimo intelektas visiškai nesusijęs su keliautojo amžiumi, nes vienas keliauti ir įgyti patirties gali 40-ies metų, kitas 15-os, tad ne amžius čia vaidina lemiamą vaidmenį.
– Kas tai yra Geologo kelionės?
Tai Šečkų šeima. Aš ir Ramunė esame visiškai lygiaverčiai partneriai. Aš gal esu labiau matomas, bet visą nematomą darbą atlieka Ramunė – registracijos, visi popierizmai, makaliūzai, su kuriais aš pats turbūt net nesusitvarkyčiau. O vaikai nori nenori yra įtraukti, dabar kai jau ūgtelėjo, tai gal kiek mažiau, bet kol buvo maži teko jiems pabuvoti beveik visose mūsų išvykose. Tokie tarzaniukai. Stengiuosi visur juos pasiimti, kad augtų tas keliavimo intelektas.
– Jonai, o kas patraukė į geologiją?
Gyvenimėlis taip sudėliojo. Mano tėtis buvo geofizikas. Kai gimė mano jaunesnysis brolis, tai tėtis, kad nepaliktų mamai dviejų mažų vaikų ant sprando, mane pasiimdavo su savimi į geologines ekspedicijas. O man tuo metu buvo treji metai. Tai taip ir prasidėjo, bet tai gal buvo daugiau pasąmoninis lygis.
Mokiausi aš neblogai, bet už elgesį prisirinkdavau ne kokių pažymių ir kai baigiau mokyklą, mano galutinis rezultatas nespindėjo. Reikėjo galvoti, kur stoti. Mama sugalvojo, kad būsiu krepšinio treneris, tokia nauja specialybė buvo atsiradusi tuometiniame Pedagoginiame institute. Kai su tėčiu nuvažiavome pateikti dokumentus, fiziškai neradome langelio, kuriame juos priima. Blaškomės ten koridoriuose, tada sustojau ir sakau – šiaip, tai aš noriu studijuoti geologiją. Tėvas riebiai nusikeikė ir sako – tai ko tu anksčiau nesakei. Sakau – bijau matematikos, fizikos ir chemijos. Tėvas numojo ranka ir sako – ne tokie durniai praėjo ir tu praeisi. Nuvažiavome į Vilniaus universitetą, pateikėme dokumentus. Įstojau antruoju numeriu. Per egzaminą išsitraukiau klausimą apie jūras ir vandenynus, tai buvo mano mėgstama tema. Vėliau mano disertacija buvo apie jūrų geologiją. Mano žmona yra hidrogeologė, žodžiu, gyvenimas viską sudėlioja pats taip, kaip reikia.
– Kiek laiko reikėtų pasivaikščioti su geologu Jonu, kad žmogus pajustų, suprastų, suvoktų Žemės gelmių kalbą?
Kai yra bent viena nakvynė, tai žmogus daugiau mažiau pajuntą geologinę dvasią. Man svarbu ne tik turinys, aš noriu, kad keliautojas pajustų tą geologinę laisvą, šiek tiek net bohemišką, dvasią. Kuo ilgiau keliauji su žmogumi, tuo labiau išsitrina vadovo – kliento santykis ir tuo labiau tas žmogus tavimi pasitiki, supranta tavo gyvenimo filosofiją.
– Keliaujant su Jonu žvaigždėmis pasidabinusių viešbučių nebus?
Mano kelionių esmė yra ne žvaigždutės ant viešbučio fasado, o kelionės tikslas. Būna ir viešbučių, būna ir palapinių. Grįžtu vėl prie keliavimo intelekto. Kuo labiau jis auga, tuo labiau žmogus suvokia, kad nakvynės vieta nėra esminis dalykas. Ilgesnėse išvykose, kai būna daug laukinio nakvojimo palapinėse, karts nuo karto užsisakome ir pirtį ar namukus, kad galėtume patogiai išsimiegoti, juk civilizacija tam ir buvo kuriama, kad žmogus galėtų patogiai išsimiegoti.
– O kaip su virtuve?
Galiu pasakyti, kad kuo mes nekomfortiškiau keliaujame, tuo skanesnę virtuvę turime. Renkame gamtos gėrybes ir patys ant laužo gaminamės. Kuo mažiau civilizacijos, tuo daugiau sezoniškumo lėkštėje. Patikėkite, gaunasi viskas puikiai.
– Pasidalinkite smagiausiu nutikimu.
Kelionėse nutikimų būna įvairių. Kaip tik išvyka, taip – nutikimas. Bet gal smagiausia, kada atrandi kokius geologinius netikėtumus. Pavyzdžiui, jūroje už dviejų kilometrų nuo Palangos tilto, yra tokios milžiniškos sienos, kokių 5 metrų aukščio. Ir jos išsidėsčiusios kaip savotiškas labirintas. Kol kas geologiškai visai neaišku, kaip jos ten susidarė. Dariau visokius modelius, bandžiau paaiškinti – bangų veikla? Tikrai ne. Upių veikla? Tikrai ne. Taigi kas lieka? Galbūt ledynmečiu vyko kažkokie procesai, bet jie nėra aiškūs. Tos sienos biologiškai labai svarbios, ant jų gyvena daugybė moliuskų, kuriais paskui minta žuvys. Jos vadinamos biorifais. Bet kaip jie ten susiformavo, atsakymo kol kas nėra. Tai vat tokie dalykai, kurie užduoda tau dar daugiau klausimų, tarsi priverčia eiti tolyn, ieškoti, domėtis, būti nuolatiniame ieškojime ir atradime, yra patys smagiausi.
Jūsų vizitinė kortelė:
Geologo kelionės
Mob. tel. +370 656 16 099
El. p. geologokeliones@gmail.com
FB puslapis Geologo kelionės
IG puslapis Geologo kelionės