Daugyvenės upė čia siaura, čia plati, čia vingiuota, čia tiesi. Lyg ir neilga, lyg ir nesrauni, bet vakarinio rūko apgaubta paklaidina Πολύμνια keruose. Kas ta Πολύμνια? Lyrinės poezijos deivė, kuri prie Daugyvenės upės krantų išsūpavo Henriką Radauską, šiltu delnu perbraukė ir per vaikystėje čia laksčiusios Daivos plaukus. Sraigiukas sėdasi ant medinio suolo, žvelgiančio į Daivos Daugyvenės jūrą, ir klauso jos skaitomos poezijos…
Sūkuriuotom gėlėm, pasiklydusiais paukščiais, Nepaeinančiais, griūnančiais sniego kalnais Apsitvėrė žiema, - neįžiūrimais aukščiais, Nepagaunamais, alpstančiais tonais švelniais. (Henrikas Radauskas)
– Kodėl šiandien esate ten, kur esate?
– Savo veiklą turizme pradėjau, kai baigiau Vilniaus universitetą, Istorijos fakultetą. Tuo metu tai buvo vienintelė aukštojo mokslo įstaiga, ruošianti gidus. Turiu prisipažinti, kad šio kelio pasirinkimą lėmė kelionė į Uzbekistaną. Kaip teisingai sakoma, „Bucharoje „atėmė žadą“ ar „netekau amo“…
Supratau, kad visada yra kažkas daugiau už tavo akiračio ribos. Labai norėjau, tą norą turiu ir dabar – pasakyti tai visiems, kam įdomu.
Didis rūpestis kiemo močiai, Kad per dieną išdžiūtų takai, Kad per naktį sudygtų gysločiai, Kad netraiškytų sraigių vaikai. (Jonas Strielkūnas)
– Kelionių duoną patirties druska barstote jau beveik keturis dešimtmečius. Ar nepabodo?
– Veikla prasidėjo ekskursijų po Lietuvą organizavimu ir vedimu, dar organizuojant savaitgalio keliones į užsienį. Taigi teikiamos profesionalaus gido paslaugos su 35 metų darbo patirtimi. Patirtį papildo skaitomos paskaitos turizmo verslo ir rinkodaros temomis.
Greitai bus keturi dešimtmečiai, kai žmonėms pasakoju istorijas apie geltonas Juozo Miltinio rožes, Česlovo Milošo pievas, Jono Meko Semeniškius ir džiovintus obuolius. Kviečiu žiūrėti spektaklius ant Šiluvos bazilikos laiptų, klausytis muzikos Paliesiaus dvare, vargonų ant smėlio prie Baltijos jūros. Ne, nepabodo. Aš nieko kito daugiau nenoriu veikti. Tik pasakoti, pasakoti ir vesti tais takais takeliais…
Sako: nepamesk kelio dėl takelio… A, žiūrint kur kas eina. Žiūrint kur kas nori nueiti… Yra vietų, kur gali nueiti tik takeliais. Takeliai dažniausiai veda prie gražiausių, subtiliausių papievėlių, upelių, žolynų, pavėsių. Keliai yra oficialūs, dulkini – tik pravažiuoti. Bet aš noriu ir pasigrožėti, ne tik važiuoti (ar pravažiuoti). Mano gyvenimas nėra važiavimas į tikslą. Tie žolynėliai daug daugiau man rūpi, tie papievėliai, kur takeliai nuveda. (Jonas Mekas, 1948 m.)
– Styguodama kelionių potyrius Jūs tarsi pati tampate klientu, o klientas Jumis?
– Džiaugiuosi, kad pastaruoju dešimtmečiu mano, klientų ir partnerių norai sutampa: pažinti ir patirti, paragauti, parsivežti lauktuvėms: raktažolių pievos, vyšnių sodo ar gailių kvapo.
– Ar Jūsų styguojamos kelionės skirtos kiekvienam?
– Kiekvienam, jei jis drauge su manimi norės užuosti geltonas Juozo Miltinio rožes, pabraidžioti po Česlovo Milošo pievas, išgirsti istorijas apie Jono Meko Semeniškius ir džiovintus obuolius… Tai kelionės tiems, kas spektaklius nori stebėti nuo Šiluvos bazilikos laiptų, muziką išgirsti Paliesiaus dvaro „Pasagoje“, o vargonų gaudesį – ant smėlio prie Baltijos jūros. Štai tokiam keliautojui skirtos mano kelionės.
– O laikas? Kiek trunka tokia kelionė?
– Laikas tokiose kelionėse neturi apibrėžties. Jį pasirenka tas, kuriam ir styguojama kelionė. Kiek jam įdomu ir kaip jam įdomu.
– O smagiausia kada?
– Kai kartu mokomės ir kartu gaudome jausmą… Kiekvienas jį pastebime, suprantame ir pasiliekame sau. Gera tai stebėti.
– Jūsų vizitinė kortelė?
Daivos kelionės – su meile ir šiluma
Tel. 8 611 51 048
El. p. daivatankunaite@gmail.com
FB puslapis Daivos kelionės – su meile ir šiluma