Ciba, ciba, ciba… Sraigiukas nedrąsiai žvelgia į horizontalius, stačiakampio formos cibos akies vyzdžius. Tos akys – kitokios, jos… keistos. O dar tie ragai ragučiai… Bet tai – tik pirmas įspūdis. Netrukus Sraigiukas pajaučia, kad nori prisiliesti prie gyvūno kaklo, nugaros. Kailis toks švelnus, šiltas. Vos po kelių minučių Sraigiukas straksi tokiu pačiu tempu, kaip ir cibos. Kur jie eina? Ogi ten, kur veda Greta ir Renaldas bei jų bagotos cibos. Bagotos?! Ogi taip!
Greta, Renaldai, esate labai „bagoti“? Nebijote viešai skelbtis, kad esate „Bagotos cibos“ šeimininkai?
Renaldas: Esame labai „bagoti“ (šypsosi). Gyvename prie pat Bagotosios kaimo ir turime „Bagotos cibos“ ūkį. Nežinau, ar čia labai „bagoti“ žmonės gyvena. Istorikai teigia, kad kadaise, vidury Kazlų Rūdos miškų, buvusi Bagočiaus degutinė (Bagota smolnica). Nuo to degutininko pavardės ir kilo kaimelio pavadinimas. Degutininko turtai buvo degutas, o mūsų – cibos (ožkos).
Ožkos? Judu mokslus baigėte mieste ir nesidairydami parbėgote atgal į kaimą, kada didesnė dalis jaunimo turtų ieškoti bėga į miestus. Kas lėmė, kad nepasidavėte miesto vilionėmis?
Greta: Taip, mes abu užaugome kaime, tarp miškų, tad natūralu, kad Renaldas įstojo į Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją, kur studijavo miškininkystę. Jo studijos įkvėpė ir mane pasirinkti tą pačią kolegiją, kurioje baigiau rekreacijos studijas, o dabar dar studijuoju ir želdynų dizainą. Mes esame tikri kaimo vaikai, tad miesto šurmulys ne – ne mums, nors pati kolegija įsikūrusi gana ramioje Girionių gyvenvietėje. Kaip ten bebūtų, abu žinojome, kad po studijų grįšime atgal į kaimą, į miškus.
O kaip su tomis ožkomis? Kodėl nusprendėte jas auginti? Gal tėvai, seneliai augino?
Renaldas: Ne, pažintis su ožkomis mums patiems buvo didelė naujiena ir nemenkas iššūkis. Norėjome kažką auginti, nes ir tėvų, ir senelių ūkiuose buvo gyvulių. Bet blaškėmės tarp ožkų ir avių. Mūsų krašte avių yra nemažai, o mes nemėgstame eiti pramintais takais, tad širdys vis labiau linko ožkų pusėn. Skaitinėjom, lankėmės pas ūkininkus, ragavome pieną, sūrius. Skonių įvairovė mus pakerėjo, bet iš tiesų ožkos pačios mus pasirinko, o ne mes – jas.
Kartą genėjau sodą pas vienus užsakovus ir šie pasibėdavojo, kad vilkai išpjovė jų ožkas. Liko tik viena. Persigandusi, netekusi savo mažylių ir draugių. Ožkos yra bandos gyvūnai, jos negali būti vienišos, o šeimininkai po šio skaudaus įvykio nusprendė nebeauginti ožkų. Tad namo sugrįžau ne su užmokesčiu už atliktus darbus, o su pirmąja mūsų būsimo ūkio ciba Snaige. Tai buvo 2018-ieji.
Greta: Iškart pradėjome ieškoti Snaigei draugės. Norėjome dar vienos ar dvejų, bet tuo metu niekas po vieną ožkų nepardavinėjo. Kai pasiūlė įsigyti visą bandą, ilgai nedvejojome. Netrukus po kiemą straksėjo jau ne viena, o dvylika ožkų ir veislinis ožys. Va tada ir prasidėjo (šypsosi). Nei vienas juk nemokėjome net melžti, o ožkai nepasakysi – palauk. Į pagalba atskubėjo Renaldo mama. Išmokome ir melžti, ir pašarą pasiruošti, ir pribuvėjais pabūti, o kai reikia ir buteliuką su pienu ožkiukui paduoti.
Pribuvėjais ir melžėjais? Katras iš judviejų imatės šių darbų
Greta: Abu, žiūrint, kuris reikiamu momentu esame namie. Ir melžti, ir ožkai padėti atsivesti ožiuką jau mokame. O kai ėmė pieno upės tekėti, pradėjome galvoti, ką su juo daryti. Turėjome minčių ir lūkesčių, kad pienininkystė bus papildomos mūsų pajamos. Renaldas baigė specializuotus kursus pas Valdą Kavaliauską „Sūrininkų namuose“.
Renaldas: Išmokau gaminti jogurtą, sūrius, užtepėles. Greta nuolat eksperimentuoja su visokiais tortais. Iš pradžių galvojome tai daryti ne tik sau, bet ir pardavimui, bet greitai tos minties atsisakėme. Dėl labai aukštų maisto ir veterinarinių reikalavimų, šiai veiklai reikalingos tikrai nemenkos investicijos, o žmones yra atpratę vartoti ožkų pieną bei jo produktus. Rinka labai nedidelė. Didmiesčiuose pamažu formuojasi ožkų pieno produktų vartojimo kultūra, bet provincijoje situacija kitokia. Mūsų apylinkėse ožkų pieno prašė tik tie, kas netoleruoja karvės pieno ir veislinių šuniukų, kačiukų augintojai. Paskaičiavome, kad tokios investicijos kažin ar kada atsipirks. Tad ožkų pienu ir iš jo pagamintais produktais mėgaujamės tik mes patys.
Greta: Rinkos siaurumą turbūt lemia ir susikurti mitai bei specifinis ožkų pieno skonis. Man pačiai reikėjo laiko priprasti, o dabar sakau, kad nėra skanesnio pieno nei ožkos. Sau gaminame sūrius, bet jų nefermentuojame, nebrandiname. Technologiniu požiūriu mūsų sūriai artimi tradiciniams varškės sūriams, tik jie yra pagaminti ne iš karvės, o iš ožkos pieno. Šiuo metu džiaugiamės keturių ožkų sveiku pienu ir jo produkcija.
Sūrininkais netapote, bet rankų nenuleidote ir ėmėtės labai netradicinio ūkininkavimo – mobilaus ūkio. Ką tai reiškia ir kas lėmė tokios formos atsiradimą?
Renaldas: Kai į namus parsivežėme ožkas, jos buvo it laukinės. Visko bijojo, slėpėsi, bėgo nuo mūsų, bet pamažu situacija keitėsi. Įvairiais skanėstais, paausių kasimais mums pavyko jas prisijaukinti. Netrukus tapome tarsi bandos nariais, o tada ir atsiskleidė nepaprastai įdomus ožkų charakteris. Jos nori ir padūkti, ir meiliai prisiglausti, o kartais ir supykti ar apgauti. Greta socialiniuose tinkluose pradėjo dalintis tomis akimirkomis ir netrukus pradėjo plaukti užklausos – ar galima atvykti ir pabūti su jūsų ožkomis.
Greta: Mūsų sodyba nedidelė, nelabai turime kur priimti lankytojus, tad nusprendėme, kad ne lankytojai važiuos pas mus, o mūsų ūkis važiuos pas juos. Taip gimė mobilaus ūkio idėja. Pradėjome važinėti pas užsakovus, bet greitai supratome, kad tai nėra tas kelias, kuriuo norime eiti. Žmonės miestuose pripratę prie pramogų. Mums atvažiavus jie tikėdavosi lyg ir cirko, šou, o mūsų vizija visai kita. Mes norime suteikti galimybę pažinti gyvūną, pabūti su juo tyliai, ramiai. Bet pradžiuginti vaikus ugdymo įstaigose ar apsilankyti senelių globos namuose idėją pasiliekame.
Renaldas: Kiek geriau sekdavosi miestelių renginiuose. Dalyvavome ne vienoje šventėje, kur žmonės būriais traukdavo pas mūsų ožkas. Jos yra labai socialios, noriai bendrauja, tai tėvai vaikų negali atitraukti nuo mūsų ožkų. Be to, joms labai patinka važiuoti specialiai pritaikytu automobiliu. Vos tik atidarau duris, pačios sušoka vidun. Kol kas tai pirmasis ir vienintelis toks mobilus ūkis Lietuvoje.
Greta: Tačiau po kiekvienos tokios kelionės patys eidavome ieškoti poilsio į mišką. Taip vieną rugpjūčio dieną sugalvojome į gamtą pasiimti ir tris mažąsias savo drauges – ožkas. Pamatėme, kad ožkoms tai labai patinka. Jos niekur nebėga, trepsi šalia, graužia įvairiausius uogynus, šakas. Todėl kitąkart įsidrąsinome ir į tokį pasivaikščiojimą po mišką pakvietėme ir žmones, besidominčius mūsų veikla.
Ir kaip žmonės reagavo į tokį pasiūlymą?
Renaldas: Gretai turbūt labiau pasisekė, ji iškart mato žmonių reakciją. Man tenka daugiau organizacinis darbas, kol Greta su žmonėmis ir ožkomis eina per mišką, man reikia greitai užkurti laužą, išvirti arbatos, prikepti blynų ir pasitikti iškylautojus prie stalo. Bet matau, kad jie visad ateina itin geros nuotaikos.
Greta: Taip, mane įkvepia didelis žmonių susidomėjimas. Matau, kad toks poilsio būdas iš tiesų reikalingas, tad dabar jau reguliariai kviečiame pasivaikščioti po mišką su mūsų ožkomis. Kadangi esu baigusi rekreacijos studijas, tai džiaugiuosi, kad tokiose iškylose galiu atskleisti ir panaudoti visas savo įgytas žinias. Mes ne tik einame miško takais, bet bandome per visas penkias jusles pajusti tą erdvę, kurioje esame, pažinti tai, ką matome ir girdime.
Kas šiandieninį miesto žmogų stebina, glumina, priverčia susimąstyti, o gal grįžus ir knygose ar internete ieškoti atsakymų į jiems iškilusius klausimus miške?
Greta: Pastebėjome, kad žmonės pripratę eiti greitai, skubėti ir mums iš pradžių buvo didelė nuostaba, kad atvykusieji į ramius pasivaikščiojimus su ožkomis, vos tik pradėję kelionę mišku jau laukia galutinio kelionės tikslo. Bandome šiuos skubančius žmones sustabdyti, leisti pajusti ėjimo ir aplinkos tyrinėjimo teikiamą džiaugsmą. O tai padaryti mums padeda ožkos. Nori nenori atvykusieji derinasi prie jų ėjimo tempo. Kai jų vidinis ritmas susiderina su šalia einančio gyvūno ėjimo ritmu, žmonės staiga pamato mišką, medžius, miško paklotę, o tada pasipila klausimai. Net nenumanėme, kad šiandieninis miesto žmogus be pagalbos jau neatskiria net labai dažnų miško augalų, tokių kaip mėlynės ar bruknės. Todėl jaučiu pareigą akcentuoti šiuos uogakrūmius, supažindinti su kitais miško augalais, papasakoti pušų sakinimo ar žemyninių kopų istorijas.
O kodėl pasirinkote Agurkiškių kaimo apylinkes? Kas tokio ypatingo šiame Kazlų Rūdos miško dalyje?
Greta: Čia esu gimusi, užaugusi, čia – mano tėvų ir senelių šaknys. Šiam kraštui jaučiu didelę trauką ir kiekvieną kartą, radusi laisvo laiko, ilsėtis važiuoju dažniausiai į šiuos miškus. Agurkiškės kaime pradėjome ir bendrą gyvenimo pradžią drauge su Renaldu, čia atsirado ir pirmosios mūsų ožkos. Kadangi žinome daugelį šio miško kelių ir takų, pasivaikščiojimams su ožkomis parenkame įdomesnius kelionės maršrutus, kurie išsidėstę Raudonplynio kraštovaizdžio draustinyje ir apima po ledynų išlikusias žemynines kopas.
Į kokią auditoriją orientuojatės? Kokių bendrakeleivių laukia jūsų ožkos?
Renaldas: Tikimės, kad pas mus atvyks mylintys gamtą žmonės. Mūsų giliu įsitikinimu, turėtume gerbti kiekvieną gamos sutvėrimą, neteršti gamtos. Prieš ką nors nuskindami ir norėdami parsinešti namo, turėtume gerai pagalvoti, ar mums to tikrai reikia ir kiek daug reikia. Būdami miške ar laukinėse pievose turėtume suprasti, kad mes čia esame tik svečiai. Esame orientuoti į šeimas su vaikais, vaikų ugdymo įstaigas, nes tikime, kad nuo mažens išmokę pažinti, žmonės vertins ir norės saugoti tai, ką dar turime aplink save.
Greta: Taip, mes labai didelį dėmesį skiriame vaikams ir nedidaktiškai skatiname jų atsakomybės jausmą. Vaikams suteikiame galimybę prisiimti atsakomybę už gyvūną, kurį jie vedasi už pavadėlio. Ožka – ne šuo. Ji yra visai kito charakterio. Skatiname jų bendruomeniškumą. Dažnai į pasivaikščiojimus atvyksta daugiau vaikų nei yra ožkų, tad jie mokosi dalintis džiaugsmu su visai nepažįstamais vaikais, ugdo savo kantrybę. Buvimas gryname ore drauge su gyvūnais ugdo meilę gamtai, suteikia pasitikėjimą savimi, aplinka. O mylintis, atjaučiantis žmogus išsiugdo ir laisvės pojūtį, kuris veda link kūrybiškumo, link kilnesnių siekių. Aš pati savyje turėdama laisvės vertybę nemokėjau įsitvirtinti jokiame kitame darbe, todėl ir nusprendžiau daryti, tai, kas teikia laimę. Šiame netradiciniame kelyje atsiveria daug netikėtumų, o su visu tuo ir kūrybiškumo, o tai mane žavi, nes niekada nežinau iki kur tai nuves.
Kiek laiko trunka jūsų pasivaikščiojimai miškais su ožkomis?
Renaldas: Grįžę iš tokių pasivaikščiojimų mudu visad analizuojame kaip sekėsi, kas tiko, kas nepatiko keliautojams. Mes patys šiuos miškus esame išvaikščioję skersai išilgai, tad dabar jau apsistojome ties tuo variantu, kad optimaliausia išvykos trukmė, dar gebant išlaikyti šių dienų skubančio žmogaus dėmesį, yra dvi-trys valandos. To pilnai pakanka norint pajausti ryšį su gamta, pabendrauti su drauge esančiais gyvūnais bei emociškai pailsėti nuo kasdienių darbų bei minčių.
Pasidalinkite smagiausiu nutikimu, susijusiu su jūsų veikla.
Greta: Artėjant Šv. Kalėdų laikotarpiui norėjome šį laukimą padaryti stebuklingu. Tad kvietėme atvykti į Kalėdinę pasaką miške su snieguole, nykštuku Renučiuku ir jo mažaisiais „elniais“ (taip tuo metu vadinome savo tris ožkytes, kurios leidosi į visą šį mūsų sugalvotą nuotykį drauge). Buvome miško gyvūnais, kurie skleidė jiems būdingus garsus, šokome linksmąjį meškos šokį, miško glūdumoje radome nykštukų namelį, kuriame virėme miško uogų kisielių ir kitaip bandėme sukurti įsimintiną miško pasaką visiems dalyviams. Tai buvo išskirtinė klajonė po Kalėdinį mišką, ją iki šiol prisimename su dideliu malonumu.
Jūsų vizitinė kortelė?
„Mobilus ūkis – Bagota ciba“
Tel. +370 695 25 151
El. p. mobilusukis@gmail.com
FB puslapis Bagota ciba
IG puslapis Bagota ciba
Tik Tok puslapis Bagota ciba