Seni seni ąžuolai, suklypusi ir kerpėmis pasipuošusi medinė tvora, sauganti kiemo ramybę. Toje ramybėje kėpso „Senas kluonas“. Ar galėjo jis kada pagalvoti, kad po jo stogu aidės ne rugiapjūtės pabaigtuvių dainos, o tyliai tyliai nuvilnys haiku trieilis, į mažyčius puodelius bus pilstoma arbata, šnarės šilkinis kimono ir žiedą išskleis ikebana. Ne, tai nėra svetima kultūra šioms vietovėms, nes žmonės, kurie puoselėja „Seno kluono“ erdves, gyvena haiku ritmu, vertina akustinę muziką ir kamerinį teatrą. Sraigiukas, žvalgydamasis „Seno kluono“ kieme, mintyse dėlioja trieilį…
rytmečio rasa basomis per žolę įkandin sraigės (Jūratė Norvaišienė)
– „Senas kluonas“… Išgirdus pavadinimą vaizduotė piešia XIX a. Lietuvos kaimo vaizdinį su šieno kupetomis, karvėmis ir arkliais ganyklose. Bet Jūsiškis kluonas neturi nieko bendro su tuo…
– Prieš aštuoniolika metų įsigijome seną sodybą Papiškių kaime netoli Zapyškio. Kadangi čia vasarodavome su šeima ir draugais, tai bebūnant nuostabios gamtos apsuptyje kildavo ir įvairių minčių dėl šios erdvės panaudojimo. Vienu metu tiesiog „prilipo“ mintis, kurios nepavyko nuvyti šalin. Taip per kelias vasaras kluonas iš nenaudojamų daiktų sandėlio virto erdve, kurioje vyksta koncertai, spektakliai, poezijos skaitymai, edukaciniai užsiėmimai, fotosesijos ar kiti kultūriniai renginiai. Kadangi tai tik šiltojo sezono erdvė, tai šį metą ir stengiamės išnaudoti. Oficialus „Seno kluono“ veiklos atidarymas įvyko 2017 metų birželio mėnesį su Sauliaus Petreikio koncertu.
vidurvasaris... seno kluono vartai plačiai atverti (Artūras Šilanskas)
– Renginiai vidury niekur… Ne viena didžiųjų miestų salė tuo metu, kai kūrėtės vidury miškų, išgyveno žiūrovų / klausytojų pritraukimo krizę. Nebijojote, kad nepavyks?
– Į šią veiklą nežiūrėjome kaip į pajamų šaltinį, tai viskas atrodė daug paprasčiau. Tiesiog buvo noras kurti, burti ir dalintis, o tada jau bus kaip bus. Po truputį lankytojų ratas vis didėjo. Šiandien turime ir tokių lankytojų, kurie dalyvavo beveik visuose „Seno kluono“ renginiuose. Čia lankosi tie, kurie mėgsta kamerinę aplinką, o ne masinius renginius, myli gamtą ir vertina autentiškumą. Apkerpėjusi tvora ir šimtamečiai ąžuolai, seni pastatai ir rakandai tarsi nukelia atgal į praeitį… Kadangi sodybos plotas nemažas, tai nėra problemos dėl automobilių parkavimo, nereikia stebėti, ar nesibaigė apmokėtas stovėjimo paslaugos laikas. Po renginio galima ramiai mėgautis kvapnia kava ar mėtų arbata, klausytis paukščių choro ir stebėti, kaip besileidžianti saulė nuspalvina pušų kamienus. Mes visiškai nesistengiame su niekuo konkuruoti, tiesiog darome tai, kas patinka, o kai kitiems tai dar ir tinka, tai labai džiugina.
kaimas kryžkelėj - naminė aviečių uogienė su dulkių prieskoniu (Artūras Šilanskas) <2005 m. įvertintas 2-ju prizu haiku konkurse „Mainichi Haiku Contest“ (Japonija)>
– Įsigijus seną sodybą, randi jau „apgyvendintas“ erdves. Kartais atrasti tų patalpų kontūrus būna sudėtinga, o Jūsų vizijose dar ir scena su klausytojų sale. Koks buvo tas kelias iki šiandieninės vizijos?
– Net ir ilgiausios kelionės prasideda nuo pirmo žingsnio… Taip buvo ir su šia veikla. Pakako atlaisvinti erdvę ir viskas pajudėjo – tarsi vežimas nuo kalno. Jei kas paklaustų, kiek kainavo šios minties įgyvendinimas, tikrai negalėčiau atsakyti. Žinau tik viena – jei ne šeimos parama ir draugų pagalba, tai tikrai nebūtų tokio rezultato. Buvo talkos ir per šalčius, ir per karščius, logotipo kūrimas, buvo ir nemiegotų naktų prieš pirmuosius renginius, nes vis ką nors reikėdavo dar padaryti. Ačiū visiems jiems begalinis!
Pagrindinė mintis buvo paprasta − dirbam savo pajėgomis, kuriam iš to, kas jau yra sodyboje. Stengėmės kiek įmanoma išsiversti be naujų pirkinių, o restauruoti tai, ką dar galima būtų panaudoti. Taip seni rąstai buvo panaudoti scenos montavimui, kaip ir rekonstruojamo pastato grindų lentos, nenaudojamos euro paletės, iš kurių sumontuotos amfiteatrinės vietos žiūrovams, senų kultūros centrų šviesų prožektoriai taip pat prikelti antram gyvenimui. Koks nuostabus jausmas yra sulaukti netikėto draugų skambučių ir išgirsti – „Žinai, o Kauno lėlių teatras atiduoda kėdes!“ arba „Gal tau praverstų ritės nuo elektros kabelių?“ ar pan.
dieduko dovana pasaga virš durų seno kluono (Jūratė Norvaišienė)
– „Senas kluonas“ pasižymi puikia akustika. Kaip sugebėjote suvaldyti vėjo perpučiamas erdves?
– Kluono erdvė išties pasižymi puikia akustika, nes po šiferio danga yra likusios senos medinės skiedrelės. Tad pirmas darbas ir buvo sutvarkyti stogo defektus, kad kuo ilgiau būtų išsaugota ši autentiška danga. Gal kam iš šalies atrodo, kad čia viskas labai paprasta, tačiau tam reikėjo ieškoti gana nestandartinių sprendimų. Vietomis senos lentos buvo stipriai nukentėjusios nuo paukščių, kurie pro plyšius įskridę į kluoną dažnai pasielgdavo nelabai kultūringai. Tinkamų senų lentų teko paieškoti, o pritrūkus ir išmokti naujas priderinti prie jau esamų. Žodžiu, čia vyksta nuolatinis kūrybinis procesas. Turi „Senas kluonas“ ir savo rėmėjų, nors gal greičiau draugų komandą, kurių patarimai ir pagalba sunkiai įvertinami, tiesiog neįkainojami. Vienam paklūsta metalas, kitam – akmuo, trečiam – medis. Yra ir tas, kas įgyvendina visus apšvietimo ar įgarsinimo projektus.
senas kluonas pro stogo kiaurymes rugpjūčio žvaigždės
– Kodėl renginiai? Daug paprasčiau būtų buvę paversti šią vietą vestuvių šventimo erdve ir nesukti galvos dėl akustikos, apšvietimo, atlikėjų, publikos?
– Gal ir taip, bet… Tiesa, praėjusią vasarą sodyboje vyko kelios vestuvės. Tokios jaukios, organiškos, kurios labiau priminė čia įprastai vykstančius kultūrinius renginius, nei triukšmingas vestuves. Tokio pobūdžio šeimos ar įmonių jaukiems renginiams su kultūrine programa nesakome „ne“. Bet pagrindine veikla visgi išlieka kultūrinių renginių organizavimas. Apylinkėse tikrai yra ne viena puikiai įrengta sodyba šventėms, o va tokio kluono kitur nėra. Tiesiog čia tokia vieta, kurios tikslas nėra nei įtikti, nei patikti, o tiesiog tikti. Gal kam ir keistai atrodo, bet taip jau yra. Nedarėme jokių specialių reklaminių kampanijų, nerengėme net jokių socialinių tinklų konkursų su prašymais pamėgti, dalintis ir laimėti nemokamą kvietimą. Labai gera matyti natūraliai besiplečiantį nuolatinių „Seno kluono“ lankytojų ratą, o po renginių sulaukti malonių ir nuoširdžių atsiliepimų. Tada ir visą nuovargį lyg ranka nuima. Praeina kelios dienos ir vėl pradedi derinti kito renginio detales.
dūzgianti liepa seno kluono pašonėj vasara varva (Kristina)
– Tiems, kas lankosi Jūsų renginiuose, išgirdus pavadinimą „Senas kluonas“ prieš akis iškyla japoniškų hieroglifų vaizdinys, kuris jau tapo Jūsų identiteto ženklu. Kas sieja Papiškių „Seną kluoną“ su tolimąja Japonija?
– Mano brolis Artūras Šilanskas nemažai metų rašo haiku (japonų trieilius), yra išleidęs ne vieną haiku poezijos knygą, o Lietuvoje yra tikrai nemažai žmonių, besidominčių rytų kultūra ir poezija. Labai natūraliai „Seno kluono“ rengiami „Haiku skaitymai“ tapo tradiciniu birželio mėnesio renginiu. Be reklamos, be komercijos, be pompastikos… Kiekvienais metais vis daugiau lankytojų atvyksta pasėdėti po ąžuolų lajomis ir pasiklausyti šios poezijos, susipažinti su įvairiais rytietiškos kultūros ceremonialais ir tiesiog šiltai tarpusavyje pabendrauti.
pirmi lietaus lašai pereinant tiltą - išdžiūvusi upė (Artūras Šilanskas) <2008 m. įvertintas prizu haiku konkurse „Genkissul Spirits Up! World Wide Hekinan Haiku Contest“ (Japonija)>
– Haiku – tai ne šiaip poezija, ne šiaip keistų žodžių kratinys. Jūs ir pati esate tai išbandžiusi, kartu su broliu skaitėte savo trieilius. Ar labai sudėtinga parašyti tris trumpas eilutes be skyrybos ženklų? Gal planuojate haiku rašymo stovyklas?
– Taip, haiku – tai ne šiaip trijų eilučių posmelis. Tai – momento, akimirkos fiksavimas popieriaus lape pagal tam tikras taisykles. Viena jų – haiku yra 17 skiemenų trieilis, žmogaus ir gamtos tarpusavio ryšio atspindys. Tai tarsi tos akimirkos žodinė miniatiūra, be galo gryna, kad, regis, daugiau nieko negali nei išimti, nei pridėti. Mūsų tikslas – siekti, kad kuo daugiau žmonių galėtų susipažinti su šiuo žanru, o jau seniai juos rašantys – smagiai pabendrautų su klausytojais. Būtent šiuo tikslu nuo 2017 metų ir organizuojami jau tradicija tapę „Seno kluono“ „Haiku skaitymai“. Artimiausiuose planuose esame numatę surengti ne tik skaitymus, bet ir haiku kūrimo dirbtuves. Palaikančių šią idėją tikrai yra ne vienas ir ne du.
narkozės kvapas vyšnia pražydo už palatos lango (Rita Šafranauskienė)
– Kiek laiko reikėtų skirti atvykus pas Jus į vieną ar kitą renginį?
– Skubėk lėtai… Laimingi valandų neskaičiuoja, o jei rimtai – tai atvykus į sodybą, laikas lyg ir nustoja skaičiuoti minutes. Visus atvykusius į renginius vaišiname kava ir arbata, o tai žinodami – kas pyrago, kas šiaip savo gamintų užkandžių atsineša. Po renginių dažniausiai niekas neskuba išvažiuoti, net ir atlikėjai neatsispiria supančiai ramybei ir dar pasimėgauja gamta. Kas šimtamečių ąžuolų pavėsyje, kas po didžiule klevo laja ar pavėsinėje atranda sau ramią vietą poilsiui ir bendravimui. Čia laukiami visi, kurie vertina gyvo garso muziką, myli gamtą, nori turiningai praleisti laisvalaikį. Vieni praleidę kelias valandas sako, kad jaučiasi kaip po gero savaitgalio, o kiti – kad čia taip gera, jog galėtų ir visą naktį prie laužo praleisti…
debesys plaukia arbatos puodelyje gurkšnis dangaus (Dainius Dirgėla)
– Akimirkų, kurias galėtumėte įvardinti kaip įsimintiniausias, tikiu, ne viena ir ne dvi… Tačiau vis dėlto – kokia ji, ta pati įsimintiniausia akimirka?
– Regis, tik kelios vasaros prabėgo, o jau tikrai yra ką prisiminti. Tikrai sunku būtų išskirti kažkurią vieną, bet visada išliks atmintyje atidarymo koncertas ir Sauliaus Petreikio pasakyta mintis, kad „Senas kluonas“ – tai magiška vieta, kurios net navigacija neranda“. Dabar jau virtualiuose žemėlapiuose galima rasti „Seną kluoną“, kaip objektą, bet ta neapčiuopiama magija vis dar likusi.
virš nendrių stogo praklykia gervės poetų sambūris (Petras Gintalas)
– Jūsų vizitinė kortelė?
„Senas kluonas“
Kanavos g. 7, Papiškiai, Kauno r. 53414
Tel. 8 616 56 161
El. p. info@senaskluonas.lt
www.senaskluonas.lt
FB Senas kluonas